Moterų pirtyje Maroke Laura Vagonė patyrė neišdildomą gyvenimo įspūdį

Ką į tai atsakytų Laura?

„Atsakyčiau, kad reikia klausyti savo širdies, – ramiai dėstė Laura. – Faktas – per savo gyvenimą nespėsiu aplankyti visų pasaulio kampelių, gal ir spėčiau, bet tada reikėtų visur užsukti tik labai trumpam. Man taip netinka. To skubėjimo dabar tiek visur, kad norisi kaip tik pristabdyti viską, pasigilinti, įsižiūrėti, tiesiog pabūti. Ir jei nežinia, kas šaukia dar kartą keliauti į kraštą, kuriame jau esi buvęs, protinga to balso paklausyti.

Nesiruošiu lenktyniauti žymėdama žemėlapyje aplankytus kraštus, nekeliu sau tokio tikslo. Man patinka sugrįžti, sutikti tuos pačius žmones, pradėti suprasti, kaip kas veikia visiškai kitoje kultūroje.

Paskutinį šios kelionės vakarą Marakeše, kuriame gyvena daugybė žmonių, dar daugiau jų atvažiuoja kaip turistai, vakarieniavome su riado savininku italu – pas jį gyvenome, kai čia atvykau pirmą kartą. Su mumis kartu vakarieniavo vyrukas iš Airijos, su kuriuo taip pat susipažinome tame riade. Prabėgo pora intensyvių metų, o mes lyg niekur nieko vėl susitinkame Afrikoje, dalijamės įspūdžiais, pasakojame savo nuotykius. Be išankstinio planavimo. Vyksta tai, kas ir turi įvykti. Tarp kitko, vyrukas iš Airijos čia lankėsi jau gal 30 kartą.

Aišku, mano keliones dar labai riboja tūkstančiai darbų, tai išvykti ilgesniam laikui aš galiu tik žiemos mėnesiais, o Maroke tokiu metu tikrai gali rasti vasarą. Tiesą pasakius, ten gali rasti visko: vandenynas, kalnai, palmės, kažkur – sniegas, dykuma, turgus, kobros, kupranugariai, ramiai sau kelią kertantis arklys saulei leidžiantis, avių pulkelis pratursena miestelio gatvės pakraščių... Kodėl ten nevažiuoti?“

Maroke jūs ir užsiėmėte joga. Tai vienkartiniai užsiėmimai ar stropiai sportuojate ir namuose Vilniuje?

Joga mano gyvenime atsirado prieš trejus metus. Ilgą laiką sakiau, kad jau kas, kas, bet tikrai ne joga – atrodė viskas per lėta, per lengva, o dabar nelabai įsivaizduoju savo dienų be jogos. Nesu itin stropiai praktikuojanti, labiausiai man padeda joga atsipalaidavimui sezono metu. Nelaikau šio užsiėmimo tik sportu, tai labiau mano raminantys vaistai. Ir nieko nėra maloniau, kai joga užsiiminėji stogo terasoje tekant saulei, kai šalia girdisi vandenyno bangų mūšą, o apačioje, virtuvėlėje pradeda kvepėti Fatimos kepami blynai. Patikėkit.

Kokiose vietose buvote šį kartą?

Šį kartą kelionės tikslas buvo banglentės, tad tik nusileidę išsinuomojome automobilius ir išlėkėme prie vandenyno. Keturias naktis praleidom Taghazout miestelyje, vėliau pervažiavom į Essaouirą, o iš ten, kelionei baigiantis, pargrįžome į Marakešą, kurio triukšmas neleidžia liūdėti nuotykiams baigiantis.

Dar spėjome užsukti į Paradise valley ir kelis rytus sugaišdavome važiuodami į Imsouane miestelį, kur radome idealių bangų mokymuisi.

Kas jus nustebino šį kartą? O gal kaip tik ramu ir gera, kai nebestebina – lieka tik mėgautis?

Net nebežinau, ar stebina mane marokietiškas gyvenimas. Visus keistumus jau priimu kaip to krašto identitetą ir tik dairaisi, tik šypsaisi sau. Aišku, mes stengdavomės gyventi senamiesčiuose, kur viskas labai koncentruota: dialektai, religija, skirtingos kultūros, pramonė, amatai...

Kažkaip išaiškinu, kad be hamamo dar ir masažo norim, jis parduoda man į permatomą celofano maišelį suvyniotą keistą medžiagą. Tikrai tas daiktas buvo panašus į sutirštėjusias gleives ar sukietėjusi medų.

Yra ir kita Maroko pusė, kur viskas civilizuota ir švaru. Tik ne to visi ten vis važiuojame. Kai ruošiesi į tokią kelionę jau trečią kartą, kažkaip norisi jau ir istoriją krašto pasiskaityti, gal net kalbą šiek tiek pramokti...

Laura, jus dažnai lydi nuotykiai, greičiausiai ir šį kartą neapsiėjote be jų?

Didžiausias nuotykis nutiko, kai su merginomis išsiruošėme išbandyti tradicinį marokiečių hamamą mažame miestelyje. Ryte lijo lietus, galvojome – išnaudosim tą dieną masažams ir kitoms SPA procedūroms.

Sušokom į automobilį šešiese, stilistė Giedrė Anužytė vairuoja, aš – už navigaciją, nes turim tik žodinį pasakojimą, kaip tą vietą rasti. Kai abejojam, praveriu langą ir šalia senu motociklu važiuojančio vyruko klausiu: „Hamam?“. Jis parodo ranka kelią, uždarau langą ir važiuojam toliau.

Mums išlipus žmonės tikrai gręžiojosi pasižiūrėti, dabar tikiu, kad daug turistų tam mažam miestelyje šalia Agadiro nebūna.

Plytelėmis dekoruotas pastatas, dvi lentelės virš dviejų įėjimų. Tokios, kaip sovietiniais metais pas mus prie kirpyklų būdavo: moters galva ir vyro galva. Moterų įėjimas pridengtas medine širma, kažkaip neramu…

Surūkom po cigaretę ir visgi pasiryžtam, kad jau išsiruošėm. Įėjus randam mažą langelį, susimokam vyriškiui už būsimas paslaugas, kažkokiu būdu išaiškinu, kad be hamamo dar ir masažo norim, jis parduoda man į permatomą celofano maišelį suvyniotą kažkokią medžiagą. Tikrai tas daiktas buvo panašus į kažkokias sutirštėjusias gleives, sukietėjusi medų.

Fotografė Monika Penkutė, atidariusi duris, užmeta akį į vidų, greitai patikrina, kaip pasiruošus reikia eiti į tą hamamą. Sako: visos vietinės nuogos. Ką gi – nuogos tai nuogos.

Kemšam savo rūbus į maišus. Tamsaus gymio moteris kiekvienai iš mūsų įbruka po plastikinį kibirą, tokius valytojos mokyklose naudoja grindims plauti ir mes, plikšės, keliaujam kaitint šonų. Durys atsidaro ir įkrentam į tokia šutalynių šutalynę. Visur baltos plytelės, ir ant tų plytelių guli nuogos įvairiausio, tik ne smulkaus, sudėjimo ir plauko moterys.

Per tas plyteles bėga rudas, baltas ir dar koks tik nori vanduo. Susispietusios kamputyje nelabai suprantam, ką čia daryti, kažkas pamato, kad reikia kibirus prisipilti vandens, bandom apsišveisti savo kampą, bet jau suprantam, kad higienos normas teks pamiršti.

Kai pasidaro gal jau net baugu ir beveik planuojam išeiti, pečiuita moteris griebia vieną iš mūsų ir guldo ant tų plytelių, pasiima tą keistą medžiagą maišelyje ir pradeda šveisti su šveitimo pirštine.

Kitos nedrąsiai bando trintis pačios, bet aišku, kad nė vienai nuo tų moterų-šveitėjų pabėgti nepavyks. Ponios trina mums nugaras, kaklą ir viena kitai rodo, kokios mes murzės. Dar dvi stambios moterys vieną vietinę didelę primadoną varto ir šveičia dviese… Žodžiu, kai pagaliau visos ištrūkom iš to hamamo, sušokom į automobilį ir greitai nurūkom namo –kažkur gerklose dar bent porą valandų tikrai laikėsi hamamo skonis. Kada nors išbandysiu kokį nors prabangų hamamą Marakeše, bet šita patirtis su kaimo moterimis man vienas ryškiausių šios kelionės įspūdžių.

Ar buvo su kuo paflirtuoti?

Oi, flirtuoti ten visada yra su kuo. Vyrukai dailiai sudėti, beveik visi pasiryžę vesti, kad tik galėtų iš Maroko į Europą išvažiuoti. Aš keliavau su draugu, o tai reiškia, kad man jokių užuominų, pasiglaustymų, pasiūlymų negali būti ir nebuvo.

Galite nusakyti penkis Lauros „privalu“ Maroke – ką pamatyti, suvalgyti, nuveikti?

1. Labai rekomenduočiau bent naktį praleisti riade “Kniza” Marakeše. Su tokiu dėmesingu aptarnavimu dar nebuvau susidūrusi niekur. Nuostabus interjeras, baseinas vidiniame kiemelyje, biblioteka, didžiulė stogo terasa – pavadinau jį riadu iš pasakos. Tiek žiedlapių kambaryje dar nebuvau mačiusi. Jautėmės lyg švęstumėme Valentino dieną.

2. Būtinai paragaukite tradicinio berberų vestuvių patiekalo – avienos tajin. Kokybiškai pagamintas su džiovintais vaisiais ir riešutais – gardumėlis. Tikrai nedarykite to gatvėje, užsisakykite jį tame pačiame riade “Kniza” arba “Bamileke”.

3. Jei norėtumėte kelias dienas praleisti gyvendami visai ant vandenyno kranto – rekomenduoju apsistoti šioje viloje ir pasinaudoti Fatimos, nuostabiausios virėjos Maroke, pasiūlymu. Už 20 eurų per dieną ji ne tik gamins pusryčius ir vakarienę, bet ir pati pasirūpins kuo šviežiausiais produktais.

4. Jei netyčia patirtumėte skrandžio problemų, kas Maroke nutinka ne taip jau ir retai, o priežasčių išsiaiškinti gali ir nepavykti, padės vienas natūralus vaistas, kurio rasite bet kuriame turguje ar parduotuvėlėje – kumino milteliai. Pripilkite pusę stiklinės kumino, užpilkite jį vandeniu ir išgerkite. Mėgautis tikrai nebus kuo, nėra tai gardus gėrimas, bet pasveiksite daug greičiau.

5. „Le Glacier“ kavinė Essaouiros centre yra pati magiškiausia vieta pusryčiams. Kiekvienais metais ten randu tą patį senučiuką padavėją. Valgykite ten blynelius su medumi, bent kelių rūšių kiaušinienes ir stebėkite, kaip bunda miestas, atsidarinėja krautuvėlės, renkasi užsimiegoję turistai. Saulei visiškai pakilus ten sėdėti darosi per karšta, o ir kam sėdėti, kai čia tiek daug visko galima nuveikti.