„Muzikinės kaukės“ lyderis Kasparas: apie mylimąją Urtę, netikėtą duoklę tėčiui ir Monikos Liu žinutę

Tiesa, pats Kasparas Varanavičius kiek kuklinasi – pabrėžia, kad tobulumui ribų nėra.

Su aktoriumi pasikalbėjome apie „Muzikinės kaukės“ iššūkius, įkūnytų atlikėjų reakcijas, netikėtai užplūdusį populiarumą, itin svarbią vietą jo širdyje ir gyvenime užimančią mylimąją Urtę ir kitus jo karjeros momentus – nuo miuziklų pradinėje mokykloje iki „Eurovizijos“ atrankos ir fenomenu tapusių „Teledueto“ reklamų.

Kasparai, tave jau anksčiau buvo galima išvysti teatre, kine, televizijoje, tačiau daugeliui atradimu tapai „Muzikinėje kaukėje“. Ar jauti išaugusį dėmesį ir kaip su juo tvarkaisi?

Dalyvaujant „Muzikinėje kaukėje“ tas dėmesys tikrai šoktelėjo. Iš vienos pusės, labai smagu sulaukti tiek asmeninių žinučių. Nors visiems atrašyti nespėju, jas stengiuosi perskaityti – gera žinoti, kad žmonės man negaili malonių žodžių.

Tačiau feisbuko komentarų bandau neskaityti, nes bijau išpopuliarėti – iš tos pusės, kad, atrodo, su tuo neišvengiamai gali ateiti puikybė. Aš to labiausiai nenoriu, bijau žvaigždžių ligos, tad mėginu to išvengti ir visas pagyras, liaupses priimu su žiupsneliu druskos – kad ne viskas yra taip, kaip žmonės sako. Vis tiek atrandu, ką savyje kritikuoti.

Pavyzdžiui, ką?

Būna, galvoju: antrą kartą daryčiau kitaip. Dažniausiai man užkliūna vokalas – kad nelabai gražiai kažką sudainavau, natos neištraukiau...

Žmonės nuramina, kad viskas buvo labai gerai. Aš padėkoju už tuos komplimentus, bet sau kažkaip vis dar sakau, kad ne, galėjo būti geriau.

Esi laikomas šio sezono favoritu. Pirmauji pagal balų lentelę, o socialiniuose tinkluose po tavo pasirodymų vaizdo įrašais – tūkstančiai reakcijų. Juk tai prideda papildomo spaudimo?

Taip, nes lūkesčiai sukilę ir, atrodo, jei nepavyktų laimėti, tai nuvilčiau ir save, ir artimuosius, ir visus gerbėjus, kurie mane labai palaiko.

Aišku, jei ir nelaimėsiu, man tai nėra labai svarbu. Laimėti tikrai norisi, bet jei ir nugalėtų bet kuris kitas kolega, būčiau už jį arba ją laimingas.

Kaip patekai į „Muzikinę kaukę“?

Projekto režisierė Gintarė Nemanytė-Lungienė matė mano pasirodymą „Eurovizijos“ atrankoje. Ji mane pastebėjo ir pasiūlė dalyvauti.

Tikėjaisi, kad taip gerai seksis? O gal tai pačiam buvo staigmena?

Gal staigmena buvo ta, kad žmonėms taip patinka, ką aš ten išdarinėju.

Tačiau kai paskambino režisierė ir papasakojo apie konceptą, jau tada atrodė, kad man, kaip aktoriui, kuris ir dainuoja, ir šoka, jis visai artimas. Galvojau – būtų įdomu pabandyti ir parodyti žmonėms, ką aš galiu.

Kaip minėjai, dar iki „Muzikinės kaukės“ dainavai, šokai. Tačiau galbūt ši patirtis tau davė ir kažko naujo?

Labai bijau skambėti pasipuikuojančiai, bet projektas suteikė pasitikėjimo savimi dėl to, ką darau. Man patinka, kad gaunu prasidainuoti, nes dažnai save įkalbėti tiesiog dainuoti ir praktikuotis yra sunku. O kai gauni priežastį tai daryti, kažkaip jau esi ir priverstas.

Ši laida labai palanki aktoriui, nes realiai kiekvieną savaitę turi atnešti naują personažą. Teatre gavęs personažą dirbi ties juo du mėnesius, o čia yra toks koncentratas, kur turi kaip stiprų gėrimą iššauti ir padaryti gerą produktą. Tad galbūt mane dar nustebino mano gebėjimas taip greitai pagauti esmę.

Žiūrovai mato ne viską – tik repeticijos nuotrupas ir galutinį rezultatą. Kokie yra didžiausi dalyvavimo tokiame projekte iššūkiai?

Jeigu leidžiu sau šiek tiek atsipalaiduoti, galvoje visada kirba – šiaip dabar galėtum repetuoti, ruoštis „Kaukei“, bet nieko neveiki... Yra ir spaudimas, ir įtampa, ir įsipareigojimas, kad vis turi ruoštis. Tad iššūkis ir yra tas nuolatinis žinojimas, kad reikės kažką atnešti.

O kaip viską suspėji? Gal ruošiesi ir naktimis?

Kai vakare prausiuosi, pasileidžiu tuos kūrinius, kuriuos ruošiuosi, ir prasidainuoju. Bandau išnaudoti tą laiką, multitaskinti. Duše tikrai dainuoju (juokiasi).

Įkūnijai gana skirtingus atlikėjus: vieną kartą tu „Måneskin“ lyderis, kitą – Žilvinas Žvagulis... Kuo tapti patiko labiausiai, o kas kėlė daugiausia iššūkių?

Įvardyčiau tris labiausiai man patikusius – Žilvinas Žvagulis, Monika Liu ir Salvadoras Sobralis.

Didžiausias iššūkis turbūt ir buvo su Žilvinu Žvaguliu vien dėl to, kad kaip asmenybės ir žmonės esame labai skirtingi. Ir jo plastika, ir balsas labai toli nuo manęs, tai vien jau norint surasti jo tembrą, reikėjo paplušėti. Gal net daugiausia darbo ir įdėjau būtent į šį personažą. Bet galiausiai pats likau patenkintas rezultatu – darbas atsipirko.

Tai, kad Irena Starošaitė gyvai stebėjo pasirodymą, kėlė įtampos?

Labai. Bet Irenai patiko. Ji stebėjo ir mano repeticiją, davė pastabėlių, tai tikrai tuo džiaugiuosi.

Beje, kostiumas, su kuriuo pasirodžiau, yra originalus Žilvino kostiumas – jį Irena ir Žvagulių šeima man labai dosniai paskolino.

Vėliau tave pagyrė ir pats Žilvinas. Kaip reagavai? Galbūt sulaukei ir kitų įkūnytų atlikėjų atsiliepimų?

Buvo smagu pamatyti Žilvino reakciją (šypsosi). Dar esu gavęs asmeninę žinutę iš Monikos Liu – ji mane labai pagyrė ir pasveikino. Ją įkūnyti buvo palanku, nes tembras žemesnis ir artimesnis mano paties balsui.

Labai geras jausmas sulaukti atsiliepimo iš žmogaus, kurį įkūnijai, ir žinoti, kad jo neįžeidei, nes tai, atrodo, didžiausia baimė. Ypač, kai įkūniji lietuvių atlikėjus, nes yra didelė tikimybė, kad jie pamatys pasirodymą. Tad norisi tai padaryti su pagarba.

Į Žilvino pasirodymą įpynei epizodą iš dainos „Liūte, neliūdėk“. Tiesa, kad tai turėjo tam tikrą prasmę, mat tavo tėčio vardas yra Liutauras?

Galbūt pirminė mintis nebuvo ta, bet su mano mylimąja ir režisiere Urte sugalvojome tokį dalyką ir labai puikiai sutapo, kad mano tėtis taip pat yra Liutauras (juokiasi).

Mano šeimyna – didžiausi mano gerbėjai. Labai šilta ir gera turėti tokį palaikymą būtent iš šeimos.

Įkūnydamas Damiano Davidą, pabučiavai publikoje sėdėjusią merginą. Ne vienam kilo klausimas – ar tai buvo surepetuota? Kiek žinau, ta mergina yra tavo mylimoji Urtė Povilauskaitė.

Taip, viskas buvo surežisuota, viskas čia yra melas (juokiasi).

Urtė šiame projekte yra mano režisierė, idėjų autorė, net ir menedžerė, nervų kontroliuotoja. Tik liūdna, kad lieka užkulisiuose ir žmonės nesupranta, kiek daug indėlio ir pasiaukojimo ji įdeda į visus pasirodymus.

Kiekvieną pasirodymą mes kartu kuriame, galvojame, kaip jį sukurti kuo kokybiškiau, kad turėtų kažkokią razinką, gerą detalę. Kas kartą, kai varome į LNK studiją, Urtė paaukoja kitus savo darbus, kad man padėtų, palaikytų. Kai mane grimuoja, ji sėdi šalia ir dar aptarinėjame, kaip pagerinti pasirodymą. Kai prieš einant į sceną kyla belekoks stresas, ji sugeba nuraminti. Kai užsibūnu LNK studijoje, nes ten praleidi gana ilgą laiką, ji mane prieš pasirodymą ištempia bent šiek tiek pakvėpuoti grynu oru, pasako paskutinius momentus, apkabina ir sako – you can do it. Ir tada mane paleidžia. Toks palaikymas yra neįkainojamas.

Aš nuoširdžiai galvoju – nebūčiau tiek išsiveržęs į priekį, jeigu Urtė nebūtų prisidėjusi.

Urtė – irgi aktorė?

Taip, ji dirba Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Mes buvome kursiokai, taip ir susipažinome. Pirmuose kursuose buvome labai geri draugai, o trečiame – suartėjome. Tas labai smagu – pradėti santykius kaip draugams ir paskui suartėti. Kartu esame beveik ketverius metus.

Simpatijų sulaukei ir iš komisijos narių. Urtė nepavyduliauja?

Tikrai nepavyduliauja. Mes pasitikime vienas kitu.

O tuos dalykus iš komisijos girdėti man, aišku, malonu, bet tam tikri momentai televizijoje vis tiek yra paspalvinami.

Labai gražiai atsiliepi apie Urtę. O kūrybinių konfliktų tarp jūsų nepasitaiko?

Būna, nes norint subalansuoti gyvenimą ir darbą kartu – yra ką veikti. Bet tai mes sugebame pralaviruoti pro kūrybinį smagumą ir juokelius.

Tave galima pamatyti ir „Teledueto“ reklamose. Kaip ten patekai?

Labai paprastai – ieškojo dviejų žmonių ir aš praėjau kastingą. Mus su Šarūnu Januškevičiumi sudėjo kartu, užsakovui patiko, kaip atrodėme.

Beveik visos „Tele2“ reklamos kuriamos su režisieriumi Ignu Jonynu – jis visiškas profesionalas, labai įdomu kartu dirbti. Taip pat dirbame su Gaile Butvilaite – ji reklamų choreografė. Muziką mums sukuria, mes tik įdainuojame, pasimaivome ir tiesiog smagiai praleidžiame laiką.

„Teleduetas“ tapo išties populiarus!

Būdavo, kolegos iš kitų darbų tokį kaip juokelį man padainuodavo – tiek interneto, 5G interneto.

Dar labai smagu, jeigu mano nuotrauka kur nors stotelėje, ant stendo, o, pavyzdžiui, tėtis nusifotografuoja ir sako – retai Kasparą matome, tai va bent jau čia pamatėme (juokiasi).

Šarūnas taip pat yra dalyvavęs „Muzikinėje kaukėje“. Davė patarimų?

Kai filmavome pastarąją reklamą, išsiklausinėjau jo, kiek galima daugiau. Jis sakė – ką tu pats atsineši, tą ir turėsi tame pasirodyme. Čia realiai tavo asmeninis darbas, kiek tu ruošiesi.

Dar vienas tavo gyvenimo momentas – dalyvavimas „Eurovizijos“ atrankoje. Kartotum?

Man labai patiko, nes ant scenos buvau su savo mylimais kursiokais. Dirbau su muzikos prodiuseriu Jokūbu Tulaba, su kuriuo jau turėjome patirties kuriant dainas spektakliams. Studijoje buvome aš, jis ir Urtė, kuri labai padėjo su teksto rašymu, melodijomis, buvo ir choreografė, ir šiek tiek stilistė. Žodžiu, ji – talentų talentas visame kame.

Esu visai patenkintas, kaip pasirodėme, ir manau, kad tikrai kartočiau.

Prieš tai šią sceną išbandei pasirodydamas su Lolita Zero.

Ten irgi – smagi nesąmonė (juokiasi). Su Agniete Lisičkinaite sukūrėme visai linksmą choreografiją. O Lolita Zero, kitaip žinoma kaip Gytis Ivanauskas, buvo mano kurso vadovas. Smagu su juo dalyvauti pasirodyme, jaučiau pasitikėjimą, tai tas nuramino ir padrąsino.

O koks buvo tavo kelias į aktorystę? Apie tai svajojai nuo mažens?

Su broliu ir sese lankėme pradinę mokyklą, kurioje buvo sustiprinta muzika. Visi ten grojome instrumentais: aš ir brolis pianinu, sesė – violončele. Kasmet toje mokyklą statydavome miuziklą ir man labai patiko ten vaidinti. O auklėtoja pastebėjo, kad turiu artistinę gyslelę ir mano mamai pasakė – žinokit, jūsų sūnus galėtų būti aktorius.

Kai man buvo 11 metų, mama nuvedė į teatro būrelį. Keičiau labai daug sporto būrelių, instrumentų, bet teatro būrelis liko. Kai sirgdavau, neidavau į mokyklą, bet į teatro būrelį nueidavau visada. Vėlyvojoje paauglystėje persikrausčiau į Vilnių, pradėjau lankyti kino vaidybos būrelį. Vaidyba visą laiką buvo šalia ir po mokyklos nelabai įsivaizdavau, ką dar galėčiau veikti.

Esi universalus aktorius – ne tik vaidini, bet ir puikiai dainuoji, šoki. Visi šie išvardyti dalykai taip pat seniai domino?

Galbūt tie pradinės mokyklos miuziklėliai kažką manyje išvystė, nes miuziklo žanre visi šie dalykai – dainavimas, šokis, aktorystė – labai sueina. Šokti specialiai nešokdavau, bet lankiau daug sporto šakų, tad turiu nuojautą, kad tai išugdė labai gerą kūno koordinaciją – iš to išeina ir šokio gebėjimai. O muzikuoti, dainuoti man šiaip yra labai smagu.

Galbūt svarstai apie muzikinę karjerą? Sėkmė „Muzikinėje kaukėje“ galėtų būti tam tikra paskata.

Labai to norėtųsi. „Muzikinė kaukė“ išties padrąsino – atrodo, gal aš ir galėčiau tą daryti. Bet man norisi daryti savo, kad būtų mano kūryba, man artima, nuoširdu. Labai nesinori būti industry plant – kur paima, sukuria tau popsūchinius gabalus ir duoda atlikti.

Jau esi išbandęs save teatre, kine, televizijoje. Kur patiko labiausiai?

Kiekviena sritis turi pliusų ir minusų. Bet smagiausia ir įdomiausia man – kine. Lietuvoje nekuriama tiek daug filmų, bet kai gaunu progą ten pabūti, tuos momentus labai branginu. Pavyzdžiui, pasirodys Sauliaus Baradinsko trumpametražis filmas su manimi – miuziklas. Labai įdomu, kaip lietuviškas šiuolaikinis miuziklas atrodys ekrane.

O kur šiuo metu tave gali pamatyti gerbėjai?

Turiu vaidmenuką Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Orfėjas“. Su teatro trupe „Teatronas“ Lukiškių kalėjime rodome muzikinį spektaklį apie seksą „Make Love“. Nuo kito sezono į Panevėžio muzikinį teatrą turėtų grįžti miuziklas „Devynbėdžiai“ – ten turiu solinę partiją, savo pirmąją teatre, labai džiaugiuosi, kad ją gavau. Ir dar pasivaidenu filme „Akiplėša“.

Kokių artimiausių siekių turi? Ką veiksi po „Muzikinės kaukės“?

Pirmiausia siekis – laimėti „Muzikinę kaukę“ (šypsosi). O paskui noriu pailsėti, nes jeigu laimėsiu, gausiu savaitę poilsio. Daugiau planų nėra ir tas visai ramina, nes galbūt turėsiu laiko prisėsti ir kažką pakurti.

Galbūt dar kažką norėtum perduoti skaitytojams?

Aš Kasparas, malonu susipažinti (juokiasi).