„Aš turėjau žūti. Bet gydytojai epikrizėje parašė: pacientės genetika stebuklinga“, – juokiasi ilgametė Vilniaus plokštelių studijos darbuotoja, šios istorinės vietos veidas ir siela Zina NUTAUTAITĖ-INDRIKONIENĖ. Tokia pat energinga, tokia pat linksma, guvi, kaip ir vinilo klestėjimo laikais. Tie, kurie ją pažįsta, turbūt patvirtintų: Zinutės ne tik genetika stebuklinga, bet ir širdis auksinė.
Išskridote savaitei atostogų į Ameriką pas dukterėčią, o grįžote traumuota. Negalite be nuotykių?
Gydytojai tikrai manė, kad neišgyvensiu. Netikėtai kraujo krešuliukas užkimšo kraujagyslę, gatvėje nualpau, o atsikėliau – lūžęs skruostikaulis, išmušti dantys ir didžiausias guzas virš antakio. Bet nieko neskaudėjo, viską atsimenu, su visais kalbėjau – nors dar kartą griūk! Kai gabeno sraigtasparniu iš vienos ligoninės į kitą ir žvaigždės buvo pakibusios tiesiai virš manęs ir Filadelfijos, sakiau: „Dieve, mano amžinatilsį Algimantas tikriausiai mato ir galvoja: na, kur ta nenuorama laksto...“ Tikrai, o ką daugiau galvoti?
Man regis, jūs ir Plokštelių įrašų studijoje nuolat lakstėte. O iš tiesų darėte kone viską: įrašus organizavote, dokumentus spausdinote, honorarus skaičiavote, kava vaišinote, su žmonėmis bendravote...
Bendravau ir visus labai mylėjau, kas tik ateidavo. Taip džiaugdavausi, kai atlikėjai gaudavo honorarą, tokie patenkinti tada būdavo! Niekam nieko nepavydėjau. Mylėjau ir visus studijos žmones. Iki šiol paskambinu jų žmonoms, uždegu žvakutę per kiekvieno gimtadienį,
.