„Aš turėjau žūti. Bet gydytojai epikrizėje parašė: pacientės genetika stebuklinga“, – juokiasi ilgametė Vilniaus plokštelių studijos darbuotoja, šios istorinės vietos veidas ir siela Zina NUTAUTAITĖ-INDRIKONIENĖ. Tokia pat energinga, tokia pat linksma, guvi, kaip ir vinilo klestėjimo laikais. Tie, kurie ją pažįsta, turbūt patvirtintų: Zinutės ne tik genetika stebuklinga, bet ir širdis auksinė.
Išskridote savaitei atostogų į Ameriką pas dukterėčią, o grįžote traumuota. Negalite be nuotykių?
Gydytojai tikrai manė, kad neišgyvensiu. Netikėtai kraujo krešuliukas užkimšo kraujagyslę, gatvėje nualpau, o atsikėliau – lūžęs skruostikaulis, išmušti dantys ir didžiausias guzas virš antakio. Bet nieko neskaudėjo, viską atsimenu, su visais kalbėjau – nors dar kartą griūk! Kai gabeno sraigtasparniu iš vienos ligoninės į kitą ir žvaigždės buvo pakibusios tiesiai virš manęs ir Filadelfijos, sakiau: „Dieve, mano amžinatilsį Algimantas tikriausiai mato ir galvoja: na, kur ta nenuorama laksto...“ Tikrai, o ką daugiau galvoti?