Nepaprastai daug nuveikusi garsindama Vakaruose Lietuvos kultūrą, Prancūzijos lietuvė Ugnė KARVELIS (1935–2002) išties buvo lyg ugnis: šildanti sielas, tiesianti dosnią ranką, skubanti į pagalbą. Bet galėdavo ir užsiplieksti – tuomet nudegindavo tarsi liepsna. Jos gyvenimas – tai nesibaigianti fiesta. Šiemet minimas legendinės ambasadorės prie UNESCO 90-metis.
Tik Ugnės Karvelis dėka į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtraukti Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija ir Lietuvos kryždirbystė. Ji surengė pirmąją Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų parodą garsiajame Orsė muziejuje, pradėjo pažindinti Prancūziją su rašytine Lietuvos kūryba: literatūros kritikė ir talentinga vertėja į prancūzų kalbą vertė geležine uždanga nuo Vakarų atkirstą tiek klasikinę, tiek moderniąją lietuvių poeziją bei prozą. Ir atvėrė Paryžių ne vienam lietuvių kultūros atstovui, o daugeliui jų tapo mentore.
Daugiabriaunė tarsi deimantas
„Kas buvo Ugnė? Energija, aistra, intelektas, apsiskaitymas, žinios, – prisimena ne kartą jos namuose apsistojęs ir daug su ja bendravęs režisierius Vytautas Balsys. – Ji buvo daugiabriaunė: kiek spinduliavo energijos, tiek turėjo ir liūdesio, depresyvumo. Tačiau šias savybes mokėjo slėpti.“