Mylima ir nekenčiama Natalija Vodianova: nuo turgaus prekeivės iki podiumų princesės

Ta neapykanta paradoksaliai susijusi su tuo, ką Natalija, daugiau kaip penkiolika metų gyvenanti tai Londone, tai Paryžiuje, tai Niujorke, turbūt įsivaizdavo palikusi savo biografijos pradžioje. Tos biografijos, kuri tapo ir mados pasaulio legendos dalimi: paauglę, pardavinėjančią vaisius Nižnij Novgorodo turguje, atrado modelių agentūros atstovai ir pakvietė tiesiai į Paryžių.

Net sutartys ir pasivaikščiojimai podiumu, demonstruojant išties viską: nuo „Chanel“ iki „Etam“, nesuskaičiuojami viršeliai ir reklamos kampanijos, septintoji pozicija „Forbes“ daugiausiai uždirbančių pasaulio supermodelių sąraše, santuoka su tikru britų aristokratu ir trys lordui pagimdyti vaikai nebuvo taip įspūdinga, kaip šitas fantastiškas šuolis.

Praeitis ją pasiekdavo turbūt tik nakties košmaruose, labdaros fondo „Naked Heart“ („Apnuoginta širdis“) ataskaitose. Ir, žinoma, lankant mamą ir jaunesnę seserį Oksaną, kuriai nuo gimimo buvo diagnozuotos kelios sunkios ligos. Sesers negalios Natalija neslėpė, tačiau atvirai kalbėti apie savo praeitį pradėjo gal prieš porą metų – tuomet, kai vienam amerikiečių leidiniui papasakojo, kaip karjeros pradžioje ne tik per tris mėnesius prakalbo angliškai, bet ir mokėsi... šypsotis. Tikslingai, žingsnis po žingsnio, padedama psichologo.

Didesnę gyvenimo dalį Vakaruose nugyvenusi moteris, kurią kartais pavadina ne tik rusų pelene, bet ir žmogiškuoju Rusijos veidu, galbūt įsivaizdavo, kad jos geri darbai šį tą gimtinėje ir pakeitė, tačiau vasarą įvykęs incidentas kai kurių tėvynainių akyse pavertė ją... JAV valstybės departamento agente, kuriai mokama už tai, kad diskredituotų Rusijos įvaizdį pasaulyje. 

Kas nutiko Nižnij Novgorode?

Natalija nepardavė „priešams“ valstybės paslapčių. Ji tiesiog emocingai pasidalijo savo feisbuko paskyroje istorija, nutikusia seseriai. Trumpai apibendrinant, labai neįgali jauna moteris (Oksanai 28-eri, tačiau dėl daugybės diagnozių – nuo cerebrinio paralyžiaus iki autizmo – ji atrodo kaip vaikas), lydima slaugės, buvo išprašyta iš vienos miesto kavinės. Jai grasinta psichiatrijos ligonine, iškviesta policija, paskui atvažiavo Oksanos (ir Natalijos; merginos – skirtingų tėvų dukros) motina Larisa.

Netrukus į reikalą įsikišo Rusijos teisėsaugos struktūros, kavinės savininkams iškelta baudžiamoji (!) byla dėl diskriminacijos, ir visuomenė vėl skilo pusiau: vieni gailėjosi „vargšės neįgaliosios“, kiti piktinosi „dolerinės milijonierės“ Vodianovos parsidavėliškumu, kaltino, kad jos pareiškimas socialiniame tinkle sugriovė visos kavinės šeimininko šeimos gyvenimą, priekaištavo, kodėl ji neišsivežanti mamos ir sesers „kur nors ten, į Paryžių“. 

Vėliau Vodianovos kreipimasis iš socialinio tinklo dingo, nors iš esmės – kad ir kokios būtų istorijos detalės – ji tiesiog prašė daugiau pakantumo žmonėms, turintiems raidos sutrikimų, ir pagalbos jų šeimoms. O ir „pasaulio spauda“, neva ėmusi diskredituoti Rusiją, greitai paliko Vodianovos sesers temą – ta šalis duoda rimtesnių dingsčių piktintis nei vienos neįgaliosios istorija. 

Priekaištaujantiems, kodėl sesuo ir mama gyvena ne su ja, Natalija atsakė, kad Oksana neprisitaikys svetimoje aplinkoje, kurioje kalbama ne jos gimtąja kalba. 

Ši istorija bet kuriuo atveju nėra maloni Natalijai – jau vien dėl to, kad atveria duris į praeitį, kurias ji ne taip jau lengvai uždarė. Antra vertus, ji visada buvo labiau mylima užsienyje, kur ją nuo pat pradžių kolegos praminė „Supernova“, nei gimtinėje, kur – po pastarojo incidento – buvo ištrauktos senos kortos: bananų pardavėjos praeitis ir visai negražios merginos epitetas.

Užgrūdinta patirties

Daugiau apie ankstyvąjį gyvenimą krizių krečiamoje Rusijoje ji prabilo tik dabar, turėdama tvirtą pagrindą po kojomis ir jausdamasi saugi, apsupta jau keturių vaikų bei patikimo vyro. 

Bananų pardavėjos praeities Natalija nė nebuvo išsižadėjusi. Kaip minėta, fantastiškas skrydis iš Nižnij Novgorodo turgaus – jos įvaizdžio ir biografijos dalis. Tačiau daugiau apie ankstyvąjį gyvenimą krizių krečiamoje Rusijoje ji prabilo tik dabar, turėdama tvirtą pagrindą po kojomis ir jausdamasi saugi, apsupta jau keturių vaikų bei patikimo vyro. 

Amerikiečių žurnalistei Ingrid Sischy Vodianova papasakojo, kaip augo be tėvo – vietoj jo buvo nuolat besikeičiantys mamos draugai, nevengę smurtauti prieš jos atžalas. Kaip iš jų gyvenimo dingo vienintelis bent kiek vertas vyriškis – Oksanos tėvas, taip ir nesusitaikęs su tuo, kad dukra gimė tokia ligota. (Gydytojai pranašavo, kad mergytė neišgyvens iki dešimtojo gimtadienio, ir siūlė iškart atiduoti ją į specializuotus vaikų globos namus. Net seneliai gimus neįgaliai anūkei iškeitė butą, kuriame šeima iš pradžių gyveno: jie rėmė dukrą ir jos mergaites, tačiau nuolat būti šalia taip sergančio vaiko nepajėgė.) Kaip kartais nebūdavo ko valgyti ir vakarais, kai mama grįždavo iš turgaus, ji sėsdavosi šalia ir šukuodavo jai plaukus – kol pavargusi moteris užmigdavo. 

Vienuolikos Natalija su mama stojo pardavinėti nelemtųjų bananų turguje ir – kaip paprastai būna mergaitėms ir berniukams, neturėjusiems vaikystėms, – anksti užaugo.

Vienuolikos Natalija su mama stojo pardavinėti nelemtųjų bananų turguje ir – kaip paprastai būna mergaitėms ir berniukams, neturėjusiems vaikystėms, – anksti užaugo. „Buvau labai liūdnas padaras. Po akimis – tamsūs ratilai, šypsena veide – reta viešnia, o suaugusiųjų problemos buvo mano problemos. Mano seneliai, patys dar sunkiau vertęsi per Antrąjį pasaulinį karą, stengėsi parodyti kitokį pasaulį. Senelė vis sakydavo, kad turiu mokytis, nes kitaip gyvensiu kaip mama. Ji rūpinosi, kad valgyčiau su peiliu ir šakute, kad visada naudočiausi servetėle. Siuvo sukneles, kad kaskart, atėjusi į jos namus, galėčiau persirengti gražiais drabužiais. Aiškino, kad neliesčiau pincetu antakių – kada nors jie būsią mano išskirtinis bruožas. Mamą mylėjau ir dievinau, tačiau senelė buvo mano dievas. Mano pavyzdys“, – prisiminė manekenė 2013 metais.

Dar ji mėgo įsivaizduoti esanti ne Natalija Vodianova, o kita mergaitė, mokyklos draugė, kurios namuose kartą lankėsi. „Svajojau, kaip įsikuriu jos miegamajame ir šis tampa manasis, kaip imu iš spintos drabužius, kurie yra mano“, – prisipažino. 

Vėliau Natalija su drauge, kitos turgaus pardavėjos dukra, išsinuomojo butą – naujas motinos draugas išgėręs pernelyg mėgo paleisti rankas. Merginos net įsigudrino išsinuomoti prekystalį ir duoti atkirtį smulkiems reketininkams – tuomet joms buvo vos po šešiolika. „Mums puikiai sekėsi, man patiko žmonės, kurie mane tada supo, man patiko su jais išeiti pasilinksminti“, – apie tuos laikus kalbėjo manekenė. Nepamiršo ji ir kaip pirmąkart gavo 50 dolerių už drabužių demonstravimą (draugas įtikino nueiti į modelių mokyklą). Tai buvo daugiau, nei uždirbdavo turguje per mėnesį. 

Stebuklų ruožas

Iš pirmosios tikros modelių atrankos Natalija beveik pabėgo – eilėje į didelį kambarį, kur buvo susėdusi atrankos komisija, laukė bene šimtas merginų ir ji nusprendė, kad tai – pernelyg žeminanti procedūra („Nesmagu, kai tave tyrinėja tokiu žvilgsniu, kaip mano pirkėjai – vaisius, kuriuos pardavinėjau: su tokia išraiška žmonės apžiūrinėdavo bananus, kuriais prekiavau, ar nėra juodų dėmelių“). Tačiau į merginą, stovinčią atokiai, atkreipė dėmesį fotografas Aleksejus Vasiljevas. Ir būtent Vodianovai atiteko laimingas bilietas – galimybė vykti į kitą atrankos etapą Maskvoje, o paskui ir į Paryžių. Lėktuvo bilietą septyniolikmetei nupirko senelė ir kone prievarta įsodino į „Air France“ lėktuvą. 

Tuo metu buvo itin populiarios istorijos apie nepatikimų modelių agentūrų apgautas jaunas merginas iš Rytų. Iš pirmo žvilgsnio Natalija buvo ideali kandidatūra išnaudoti – už jaunos rusės pečių nestovėjo niekas. Tačiau agentūros „Viva“ prezidentas Cyrilas Brule įžvelgė jos panašumą į „jaunąją Romy Schneider“ (su šia aktore, išgarsėjusia imperatorienės Zisi vaidmeniu, ji paskui būdavo lyginama Vakaruose). O pati Natalija vėliau prisipažino, kad ją sužavėjo... agentūros biuras: buvo toks švarus, kad atrodė tiesiog ideali vieta dirbti. Juk ji atėjo iš šeimos, įpratusios gyventi šiukšlyne, taigi tvarka jai kėlė pasitikėjimą.

Kitas dalykas, paaiškėjęs per pirmus darbo mėnesius, – Natalija buvo visiškai kitokia nei daugybė rusių, tuo metu masiškai siekusių karjeros Vakaruose. Pasak agentūros vadovo, daugelis jų buvo nedraugiškos, nemandagios, nepareigingos darbe ir elgėsi kaip princesės. Daugelis – bet ne Natalija. Ir nė viena nepasiekė tokių aukštumų! Beje, „Viva“ ir dabar atstovauja jos interesams Paryžiuje, Londone ir Barselonoje. Toks ilgas manekenės ir agentūros „romanas“ – gana išskirtinis dalykas. 

Labai greitai Vodianova tapo „Gucci“ veidu (vėliau Tomas Fordas, atradęs manekenę šiems mados namams, kuriems tuo metu vadovavo, sukurs Natalijai vestuvinę suknelę) ir pasirašė pirmąją milijoninę sutartį su „Calvin Klein“ – jai pasiūlytas honoraras buvo didesnis nei Kate Moss. Žavi ir darbšti debiutantė netrukus atidavė 5000 dolerių asmeninę skolą Cyrilui Brule – pinigų buvo staigiai prireikę Nižnij Novgorode likusiai mamai, įsiskolinusiai „rusų mafijai“. 

Bruce’as Weberis prisimena, kaip kartą paprašė Vodianovą papozuoti valgant braškes. Ji valgė uogas taip, tarsi savaitę nieko nebūtų turėjusi burnoje. 

Po trejų metų Niujorko mados savaitėje Natalija pasirodė devyniolikos dizainerių šou. Ji apdovanota neįtikėtinu talentu keistis ir akimirksniu iš didžiaakės Lolitos virsti fatališka moterimi, o ant jos veido lengvai galima nupiešti bet kokį atvaizdą.

Be to, ją dievina kamera (vien „Vogue“ žurnalo viršelį Natalija puošė 80 kartų) ir... fotografai – kaip ir karjeros pradžioje, ji atiduoda kadrui viską. Vienas iš mados fotografijos titanų Bruce’as Weberis prisimena, kaip kartą paprašė Vodianovą papozuoti valgant braškes. Ji valgė uogas taip, tarsi savaitę nieko nebūtų turėjusi burnoje. 

Paleisti lordą

Santuoka su garbiuoju (tai titulas, o ne epitetas) Justinu Portmanu – dar viena Vodianovos legendos dalis, ne mažiau mistifikuota nei turgaus prekeivės karjera, nuvedusi ją į Paryžių.

Portmanas – ne vikontas, kaip dažnai klystama; jis – viso labo trečias vikonto sūnus, kuriam priklauso minėtasis garbiojo titulas. Portmanai, žinoma, turtingi, tačiau tai, kas yra šeimos nuosavybė, ne visada atitenka jauniausiajam sūnui, nors, be abejonės, ponas Portmanas – nekilnojamojo turto specialistas, buvęs dailininkas, šachmatų turnyrų organizatorius – ne bėdžius. (Tačiau ir Natalija šiandien žvaigždė, įeinanti, pavyzdžiui, į Didžiosios Britanijos turtingiausių žmonių trišimtuką.) 

Kai jie susitiko uždarame vakare Paryžiaus mados savaitės proga, jai buvo 18-a, jam – 31-i. Kaip vėliau pasakojo Natalija, jai nepatiko, kad Justinas flirtavo su visomis vakaro viešniomis, aišku, ėmė suktis ir apie ją, – rusės negarsėjo itin dorovinga reputacija. Tuomet ji nepanoro su juo kalbėtis, tačiau – pagal geriausius filmų scenarijus – netrukus jie jau buvo pora ir gana greitai susituokė.

Po trylikos mėnesių pasaulį išvydo pirmagimis Lucas, paskui gimė Neva, vėliau – Viktoras, taip pavadintas senelio garbei... Tarp Natalijos jaunylių vaikų – pusantrų metų skirtumas. Beje, dar vienas paradoksas: po kiekvieno gimdymo ji atrodė vis geriau ir buvo vis labiau trokštama ir ant podiumo, ir prieš kamerą, vis labiau pasitikinti savimi ir ramesnė. Sakytum, kaskart, susilaukdama sveiko įpėdinio, ji dar labiau tolo nuo vaikystės ir paauglystės košmaro.  

Ilgai spėliota, kodėl dešimt metų trukę santykiai vis dėlto nutrūko, nors Vodianova net buvo pakeitusi pavardę į Portman ir oficialiai atsisveikino su podiumu. Populiari versija teigia, kad Natalija nebeištvėrė vyro aistros azartiniams žaidimams – ši grasino praryti net milijoninius jos honorarus. Bet pati Vodianova formuluoja filosofiškai: „Jei išties stengeisi ką nors padaryti, tačiau nieko neišėjo, gali tik viską paleisti, nes tai reiškia, kad stengeisi ne toje srityje arba ne dėl to tikslo. Labai svarbu pajusti, kada metas liautis dėti pastangas ir išeiti.“ Vodianova pusiau rimtai, pusiau juokais yra sakiusi, kad kenčia nuo psichologinės deformacijos: visada mato žmonių geruosius bruožus. Ir stengiasi nieko neteisti. Bet kartais yra riba, kai leistis į kompromisus nebegalima. 

Dar ne pabaiga

Dabartinis jos gyvenimo vyras ir ketvirtojo vaiko, mažylio Maximo tėvas – Antoine’as Arnault, garsiojo koncerno LVMH tarybos narys ir jo įkūrėjo Bernard’o Arnault sūnus. Formaliai jis atsirado Vodianovos gyvenime po skyrybų su Portmanu, tačiau iš tiesų jie pažįstami seniai: Natalija buvo „Louis Vuitton“ ir „Givenchy“ reklamos veidas, iki šiol reklamuoja „Guerlain“, o visi šie prekių ženklai ir priklauso LVMH.

Kaip prisimena Natalija, pirmieji jų „pasimatymai“ buvo Paryžiuje, visai priešais namus, kur šeima dabar gyvena. „Negalėjome niekur eiti drauge. Jeigu būtume pasirodę kartu Paryžiuje, visas pasaulis būtų apie tai sužinojęs akimirksniu. Todėl tiesiog susėsdavome ant suolelio ir kalbėdavomės.“ 

Netrukus Vodianova su visais vaikais ir net senele, tuomet viešėjusia pas ją, persikėlė iš Londono į Paryžių, į Arnault namus. („Tai daug pasako apie Antoine’ą, kaip apie vyrą, gyvenimo partnerį ir vaikų tėvą, argi ne? – samprotauja Natalija. – Jis vienas kantriausių žmonių, kokį man teko sutikti.“) 

Net kai senelė grįžo į Nižnij Novgorodą, šeima nesumažėjo – gimė Maximas. Natalijos sesuo Kristina, kurią ji seniai išsivežė iš Rusijos ir kuri Londone baigė privačią mokyklą, gyvena šiame mieste. Mama ir kita sesuo Oksana įsikūrė patogiame name, kurį Natalija nupirko vos tik pasiekusi pirmąją sėkmę. Vodianova apdovanojo net savo jaunystės draugą, kitados paskatinusį ją eiti į modelių mokyklą, – nupirko jam sportinį automobilį.

Beje, dėkingumas ir dosnumas jai išties būdingi. Pavyzdžiui, kai Amerikos žurnalistai rengė medžiagą, skirtą Calvino Kleino karjeros 40-mečiui, Natalija suorganizavo privatų šou ir parodė garsiausius dizainerio modelius. (Ji vis dar yra „Calvin Klein“ kvepalų „Euphoria“ reklamos veidas.).

Natalijos „Naked Heart“ fondas, veikiantis daugiau kaip dešimt metų, skirtas ne saviems. Kad ir kokia vaikiška atrodytų Oksana, žaidimų aikštelių jai nebereikia.

Kas čia tokio – remti savus arba atsidėkoti dizaineriui, kadaise pasirašiusiam su tavimi fantastišką sutartį. Bet Natalijos „Naked Heart“ fondas, veikiantis daugiau kaip dešimt metų, skirtas ne saviems. Kad ir kokia vaikiška atrodytų Oksana, žaidimų aikštelių jai nebereikia. Visa kita fondo veikla irgi skirta ne tik ir ne tiek Vodianovos šeimai. 

Šiaip ar taip, Natalija tikriausiai ne šventoji (bet ir vargu ar Valstybės departamento agentė). Kaip sako jos draugas ir fotografas Timonas Afinsky, ji augo Rusijoje ir turėjo išmokti išgyventi. „Natalijai į kraują įaugę gebėjimas realiai vertinti situaciją, budrumas, kovingumas, šeštasis pojūtis, perspėjantis apie pavojų. Tai būdinga daugeliui rusų, tačiau Natalija dar yra labai atvira. Žinote, kas ją varo į priekį? Sielos skausmas! Jis primena, kad niekas vaikystėje neturi išgyventi to, ką patyrė ji.“