Tas budistų vienuolio patarimas padėjo jums atrasti savo kelią?
Teatre aš iš tiesų – kaip žuvis vandeny. Nieko daugiau nė nemoku. Gal ir vaidinti nemoku, bet man patinka pakrutinti smegenis, paanalizuoti pjesę. Labai gerai suprantu, kada dramaturgijos nėra. Ir atvirai pasakau tai režisieriui. Žiūri jis į mane: „Kaip tai nėra? Pažiūrėk, kiek parašyta.“ Na ir kas, jei tuose žodžiuose nieko nėra.
Daug ginčijatės su režisieriais?
Dar ir kiek! Nežinau, kaip jie mane pakenčia (juokiasi). Bet juk paskui scenoje stovėti reikės man – ne jiems. O kaip vaidinti, jei nesupranti, ką tavo herojus neša? Lėlė nenoriu būti. Ne veltui sakoma: kūrybinis procesas yra įdomu, o kai reikia atkartoti – nuobodu. Tiesa, bet tame kartojime labai daug šlifavimo ir iškyla dar tūkstančiai klausimų, į kuriuos neatsakei. Kartais net po dešimties spektaklio rodymo metų netikėtai suvoki: „Tikrai, juk čia yra tai!“ Tas gludinimas irgi turi savotiško žavesio. Aš – iš tų aktorių: jeigu nesuprantu, nieko negaliu daryt. Atsimenu, režisieriai Jonas Jurašas, Oskaras Koršunovas pykdavo: „Kodėl tu nieko nedarai?!“
O aš nesuprantu ir negaliu net pajudėti scenoje. Kaip su Anuškos vaidmeniu spektaklyje „Meistras ir Margarita“: iki pat premjeros nebuvau radusi visų atsakymų. Kol kolega Remigijus Vilkaitis nepasufleravo enciklopedijos paskaityti – ten radau vieną sakinį apie „Anušką“, perskaičiau ir viską staiga supratau, scenoje man iškart atsivėrė visi vartai. Prieš pat premjerą! Oskaras pyko, manė, kad tyčia taip elgiuosi. Bet man turi spragtelėt – ir tada viskas susidėlioja.
Yra režisierius, kuris, kaip sakoma, jus atrado?
Su daug jų buvo įdomu dirbti