Nijolė Oželytė apie Kovo 11-ąją: „Atrodė, kad įžengėme į Mėnulį“
„Tuomet laisvė man, kaip ir daugeliui, reiškė kažką puikaus, savaime vertingo ir siektino. Dabar suprantu, kad laisvė, kaip ir gyvenimas, meilė ir kiti svarbiausi dalykai tėra galimybė“, – minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną išmintimi ir prisiminimais dalijasi Nijolė Oželytė ir primena – švęsti reikia džiaugsmingai.
Kokius jausmus jums kelia Kovo 11-osios data? Kokie anų dienų prisiminimai iš atminties iškyla pirmiausiai?
Tikrai laisvas žmogus yra tas, kuris nepriklauso nuo savo savimeilės, nuo jokių norų ir, tuo pačiu, nuo jokios valdžios.
Manau, toks jausmas apimtų įžengus į Mėnulį (šypsosi). Viskas nepažįstama, neaišku, netikėta, nesuprantama – viskas nauja. Tada visi skandavo: „Lietuva, būk laisva.“ Ir štai nubalsavome, pasirašėme dokumentą, sovietinę vėliavą Aukščiausios Tarybos salėje pakeitė tautinė vėliava. Kai kas parlamento salėje rėkė, kad tai popierinė nepriklausomybė, nes balsavo bijodami tautos, o ne savo noru.
O kas toliau? Kovoti gali visi, čia daug proto nereikia, bet kūryba reikalauja kiekvieno asmeninių gebėjimų, susitarimo. Nauja nepažįstama erdvė – toks buvo jausmas.
Ką jums reiškė laisvė prieš 27-erius metus ir šiandien?
Tuomet laisvė man, kaip ir daugeliui, reiškė kažką puikaus, savaime vertingo ir siektino. Dabar suprantu, kad laisvė, kaip ir gyvenimas, meilė ir kiti svarbiausi dalykai tėra galimybė. O ar pasinaudos ja žmogus, ar ne, priklauso nuo jo paties supratimo.
Koks žmogus, jūsų nuomone, yra laisvas? Ar pati jaučiatės laisva?
Tikrai laisvas žmogus yra tas, kuris nepriklauso nuo savo savimeilės, nuo jokių norų ir, tuo pačiu, nuo jokios valdžios. Sėdėdamas kalėjimo kameroje jis gali jaustis laisvesnis, nei gyvendamas nuosavame name ir jausdamas nepasitenkinimą visais ir viskuo, kas aplinkui. Aš stengiuosi būti laisva ir man tai sekasi.
Pakanka pažiūrėti kad ir Sąjūdžio laikų dokumentiką, kad suprastume, jog gyvename visiškai kitokiame pasaulyje.
Kaip manote, ką Lietuva pasiekė per tiek metų? Kokie geriausi pokyčiai įvyko?
Lietuviai, ko gero, jau tapo laisvi, nes daugeliu atvejų nepastebi ir nevertina savo laisvės taip pat, kaip nepastebi ir nevertina oro, kuriuo kvėpuoja.
Užtenka pasivažinėti po kaimyninę Baltarusiją, Karaliaučiaus sritį, netgi Latviją ir Estiją, kad suvoktume, kaip toli esame nuo tos purvinai pilkos sovietinės būties. Pakanka pažiūrėti kad ir Sąjūdžio laikų dokumentiką, kad suprastume, jog gyvename visiškai kitokiame pasaulyje.
Kokią matote Lietuvos perspektyvą?
Į šį klausimą atsakysiu tokiu ketureiliu:
Po 100 metų Lietuva išnyks.
Bet tas „išnyks“ – tai dvejos galimybės:
Jei žmonės pyksis, nebeliks gyvybės,
O jei draugaus, tai sienų nebeliks.
Dažnai sakote, kad kiekvienas turėtų pradėti keistis nuo savęs. Kaip manote, jei kiekvienas po truputį labiau pasistengtume, Lietuva būtų geresnė vieta gyventi?
Kiekvienas smegenimis pagal paskirtį besinaudojantis žmogus gali lengvai suprasti, kad jis negali pakeisti kitų žmonių, kaip kiti žmonės negali pakeisti jo. Nubausti, įžeisti, nuskriausti galime, o pakeisti – ne.
Vienintelis dalykas, kurį galime pakeisti, – tai mes patys. Jei nori teisingumo, būk teisingas, jei nori gėrio, būk geras. Valstybėje teisingumo ir gėrio yra lygiai tiek, kiek joje yra teisingų ir gerų žmonių. Sunku? Labai ilgai laukti visuotinio pokyčio? O kas mums sakė, kad gyvenimas žemėje – tai sanatorija, rojaus sodai ar pageidavimų koncertas?
Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos žmonėms?
Į šį klausimą taip pat norėčiau atsakyti ketureiliu.
Jei piktinies negerumu žmonių pasaulio,
Stebies, iš kur ta neapykanta, ta baimė, tie karai,
Į veidrodį pažvelk ir paklausyk savęs gerai,
Paskui iš milijardų tas mintis padaugink, kur galvoje radai,
Ir jau nestebins tai, kas darosi po saule.