Nagliui Bierancui – 35: apie „buiteką“ su Luku, bendrą svajonių būstą ir sugrįžimą į teatrą

„Šiemet – jokių gimtadienio planų. Turiu pirmą svarbią repeticiją“, – pokalbio pradžioje rėžia Naglis Bierancas ir užsimena apie naują etapą – sugrįžimą į teatrą. Nors scena šokėjui ne svetima, šįkart jis save išbandys naujame amplua. Tačiau apie visą tai užsiminęs vos lūpų kampučiu, jis užbėga įvykiams už akių ir atskleisti visų kortų neketina.

„Apie viską dar sužinosite vėliau. Dabar madingai parašykite, kad „Naglis nedaugžodžiauja“, – kaip visada nuotaikingai nusiteikęs juokauja Naglis ir intrigavęs apie naują veiką prabyla apie norą iš gyvenimo imti kuo daugiau.

Ne paslaptis, kad vakarėliai ir naktinis gyvenimas tau nėra svetimas. Šiemet pasitinki tokį gražų skaičių, tad proga dar vienai fiestai – akivaizdi.

Kai ateina mano gimtadienis, viskas kitaip. Aš paprasčiausiai tingiu ir nemėgstu organizuoti. Todėl dažnai ir fotografuodamas dirbdavau duete, kad kitas žmogus apsiimtų organizavimo darbus (juokiasi). Renginių organizatoriumi būti tikrai negalėčiau, nes tai mane vargina.

Iš anksto dažniausiai niekuo nepasirūpinu, o galiausiai kai jau artėja gimtadienio diena ir norisi švęsti, būna per vėlu. Nebent su draugais paskutinę minutę išlekiame į barą. Bet ir gerai! Šiemet laukia darbingas ruduo, tad turiu ką veikti, gimtadienio dieną ir po jos taip pat turėsiu nemažai reikalų ir atsakomybių, tad galbūt to vakarėlio pavyks išvengti (šypsosi).

35-eri – pusiaukelė link 40-ties. Ši mintis sukelia kokius nors jausmus?

Iš tiesų ne. Gąsdina tik tai, kad kiekvienais metais laikas lekia viskas greičiau ir greičiau. Kai gyvenimas skrieja taip greitai, norisi iš jo spėti pasiimti kuo daugiau – nerti į avantiūras, būti atviram naujoms galimybėms ir veikloms. Juk kažkada pasiūlymai baigsis, gyvenimas pristabdys pats ir tada norėsis kažką prisiminti. Suprasdamas šį faktą, vadovaujuosi ta mintimi veikti, dalyvauti ir patirti kuo daugiau.

Kalbamės, kol esi kelyje link pajūrio. Planuoji čia simboliškai atsisveikinti su vasara? Ar šiemet tau ji buvo „dosni“ įsimintinomis akimirkomis?

Pirmoji vasaros pusė nebuvo „dosni“ gerais orais, todėl nebuvo tiek daug motyvacijos ir veikti. Tačiau kai supratau, kad jos liko vos pusė, o tada prasidėjo ir karščiai – įsitraukiau į veiksmą. Bet kokioms išvykoms sakiau „taip“, leidau laiką Nidoje, tradiciškai su draugais lėkėme „Ant bangos“. Čia kasmet būna nerealiai linksma, nes jau turime subūrę auksinių, rinktinių žmogelių ratą, su kuriais tiek prisižvengiam, kad galėtume daryti „stand-up“ komediją.

Tačiau ryškiausios šios vasaros akimirkos – koncertai, kurių aplankiau išties daug. Vasarą pradėjom su Dua Lipa, vėliau vykom į Didžiąją Britaniją pas Billie Eilish, neseniai buvome ir Lenkijoje, kur išvydom „Coldplay“ pasirodymą. Galiu pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių mano gyvenimo koncertų! Dar turėjome nusipirkę bilietus į Celine Dion, tačiau ji atšaukė savo turą dėl sveikatos problemų.

Tikriausiai po pandemijos labai išsiilgome koncertų, o kadangi jų buvo daug, geriausių praleisti neleido širdis (šypsosi).

O kaip įvardytum pastaruosius metus – kokie jie buvo?

Ramūs ir santūrūs. Prie to prisidėjo ir darbai, kurių nebuvo tiek daug, ir karas Ukrainoje. Tai mane privertė susimąstyti, nori nenori pradėjau labiau kreipti dėmesį ir į tai, ką komunikuoju socialiniuose tinkluose. Žinoma, vasarai atėjus kiek „pasileidau plaukus“, bet iš esmės pastarieji metai buvo ramūs. Galbūt todėl dabar jaučiuosi pailsėjęs ir norisi naujų projektų, darbo ir režimo.

Žiemos pabaigoje mirgėjo antraštės: „Susituokė Naglis Bierancas ir Lukas Gricius“. Apie tai viešai išsidavęs Lukas patvirtino, kad jau pradėjote šeimyninį gyvenimą. Galbūt prie aplankiusios ramybės prisidėjo ir tai?

Aš pats nieko nesakiau, tad nieko ir nežinau! (juokiasi) O jei rimtai, tai pradėjus gyventi kartu niekas nepasikeitė. Nepamirškime fakto, kad šį žmogų pažįstu jau 12 metų, tad tikėtis kažkokių stebuklų, pokyčių ar ramybės – nereikia.

Iš esmės pasikeitė tik tai, kad buvau įpratęs gyventi vienas, o dabar tenka gyventi dviese ir susitaikyti su žmogaus „tvarkom ir netvarkom“ (šypsosi). Tai labiau „buiteko“ niuansai, kaip įpratinti žmogų padėti daiktą ten, iš kur jį paėmė ir panašiai.

Jau jaučiatės „apsišlifavę“?

Išsigryninome svajonę, kad norime turėti dvi atskiras vonias ir drabužines su savomis tvarkomis. Nors jau esame kiek „apsišlifavę“, vis tiek suprantame, kad kiekvienam reikia savo erdvės. Toks būtų mūsų bendras svajonių būstas.

Tačiau kol jo neturime, Lukas įsigijo kotedžą pajūryje, o aš dairausi savojo Vilniuje. Kol kas savo svajonių būsto tarp skelbimų neradau, tikiu, kad jis yra, bet jo dar neįdėjo. Bet tai ne bėda, turime kur gyventi, o galbūt jau kitą vasarą galėsime leisti Luko apartamentuose.

Nors organizuoti nemėgsti, planai kartais neprošal. Kaip gimtadienio proga įvardintum savo penkmečio planą?

Artimiausias planas – savas būstas, labai norėčiau ten įsikelti iki metų pabaigos. Tai gali būti namas, gali ir butas, tikriausiai suradęs pajausiu. Na, o penkmečiui palinkėčiau tą namą išsimokėti (juokiasi).

O jei rimtai, ateinančius penkerius metus ir dar po jų noriu būti sveikas, laimingas, mylimas bei mylintis. Visa to būtų per akis.

Fotogalerija: