Namų tvarkytoja – prabanga ar būtinybė?
Kažkada svečiavausi pas pažįstamus, kurie buvo ką tik įsirengę didžiulį namą. Stilingą interjerą padėjo susikurti žinoma dizainerė, į akis krito kokybiška apdaila ir nepigūs baldai. Namo šeimininkai didžiuodamiesi rodė naujas erdves ir išpuoselėtą kiemą, tačiau į mano klausimą, ar patenkinti savo namų tvarkytoja, unisonu atsakė: „Baik tu, mes ne kokie milijonieriai, tarnų nesamdome“.
Į tolimesnes diskusijas nesileidau, tačiau supratau, kad dvi sąvokos „prabanga“ ir „būtinybė“ gali būti suprantamos labai skirtingai. Kaip ir požiūris į namuose talkinantį žmogų – ar jis matomas kaip juodadarbis tarnas, ar vertinamas kaip svarbus ir gerbiamas pagalbininkas, kuriam patikima asmeninė erdvė.
Šiandien, kai gyvenimo tempas beveik nepalieka laisvo laiko, man atrodo didžiulė prabanga jį švaistyti šveičiant vonios plyteles ar lyginant užuolaidas. Ypač tuo atveju, jei dirbama „nuo...iki“ ir aplink zuja pora mažylių, kurie nekantrauja, kada gi mama ar tėtis su jais pažais. Suprantama, daug šeimų Lietuvoje skaičiuoja kiekvieną eurą ir neišgali ne tik samdytis tvarkytoją, bet ir įsigyti namų.
Kai įsirengiami erdvūs būstai, bet į būtinų išlaidų sąrašą neįskaičiuojama „prabanga“ samdytis pagalbininkę, moteriai tenka didžioji buities darbų našta.
Tačiau norėčiau pažvelgti į ką tik aprašytą ar panašias situacijas: kai įsirengiami erdvūs būstai, tačiau į būtinų išlaidų sąrašą neįskaičiuojama „prabanga“ samdytis pagalbininkę, dažnai tai reiškia, kad moteriai teks didžioji buities darbų našta. O norint prisiprašyti vyro ir vaikų pagalbos neretai tenka įsivelti į nemalonius ginčus ar konfliktus.
Ir iš tiesų, ar pusę savaitgalio praleidus šveičiant namus yra prasmingai išnaudotas laikas? Viena vertus, vaikus reikia mokyti tvarkos, tačiau kita vertus, ar tikrai tai toks būtinas įgūdis šiandienos pasaulyje, kad jį lavinant lieka mažiau laiko kitiems dalykams – sportui, knygų skaitymui, pagaliau – ramiems pašnekesiams. Manau, vaikas turi būti mokomas susitvarkyti savo daiktus, pasigaminti valgį ir būtinų namų ruošos darbų. Tačiau visa tai paversti kasdienės rutinos dalimi?
Pastebėjau, kad daugelis moterų, kurios skundžiasi laiko trūkumu, namų tvakytojos neieško vien dėl senamadiško įsitikinimo, kad tai yra „poniška“ prabanga. Tokia nuostata atėjusi iš gilaus sovietmečio, kai moteris privalėjo ir dirbti, ir auginti vaikus, ir tvarkyti namus. Skurdo visuomenėje tokia ideologija buvo paranki. Tačiau šiandien mes tikrai neprivalome vienu metu būti keliose vietose ar dirbti nesustodamos. Nes namų tvarkymas – irgi sunkus darbas. Ir jei mes pačios jo taip netraktuojame, ar galime tikėtis, jog vyrai ir vaikai tai supras?
Kartais girdžiu drauges prisipažįstant, kad namų tvarkytojos labai labai reiktų, bet štai nepakeliamas jausmas, kad svetimas žmogus lies jų daiktus. Surasti patikimą ir gerą tvarkytoją – tikrai nemenkas iššūkis. Tačiau nereiktų įsivaizduoti, kad ji privalo daryti tai, ką ir jūs, pavyzdžiui, rūpintis jūsų drabužiais. Naudinga ir tvarkytojai, ir šeimininkei labai tiksliai aptarti asmenines šeimininkų ribas, kurių peržengti nevalia. Galbūt vienoms – tai jų virtuvės spintelės, o kitoms – miegamojo slenkstis.
Net ir susiradusios tvarkytoją, neretai moterys skundžiasi, kad ji tvarko „ne taip“. Reiktų suprasti, kad kiekvieno žmogaus požiūris į tvarką kiek skiriasi, o pagalbininkei gali kilti daugybė klausimų, kurie namų šeimininkei atrodo savaime suprantami. Pavyzdžiui, ką daryti su išmėtytais drabužiais – juos tvarkingai sudėlioti kambaryje ar sugrūsti į skalbinių dėžę? O vaikų žaislai? Už jų tvarką atsako vaikai ar ji? Būtina aptarti, kokius darbus reikia nudirbti. Galbūt vieną dieną jums reiks išplauti visus langus ir iššveisti vonią, o kitą – išlyginti krūvą drabužių ir kruopščiai išvalyti dulkes.
Turbūt nereikia priminti, kad kiekvienas žmogus nori, kad jo darbas būtų įvertintas. Todėl gražu mokant pinigus ir nuoširdžiai padėkoti, o prieš didžiąsias šventes ar tvarkytojos gimtadienį – nudžiuginti tegu ir kuklia dovanėle. Jei manote, kad kažkuris darbas atliktas ne taip, kaip tikėjotės, verčiau mandagiai pasakykite, kas turėtų būti kitaip, užuot pradėjusi skųstis draugėms, kad šiais laikais neįmanoma susirasti geros pagalbininkės. Juk daugelį problemų galima išspręsti paprasčiausiai kalbantis.
Pastebėjau, kad dažnai jaunos mamos nesigėdija užkrauti auklei tvarkytojos pareigų, tarsi nesuprasdamos, kad vaiko priežiūra ir namų tvarkymas – du skirtingi darbai, kurių vienu metu gerai atlikti neįmanoma. O juk auklės ir tvarkytojos taip pat turi savus „juoduosius sąrašus“, kuriuose esantiems gerokai sunkiau susirasti gerą pagalbininkę, o ir už paslaugas iš jų gali būti prašoma daugiau, nei esantiems „baltuosiuose sąrašuose“.
Ir pabaigai – jei vienu metu net dirbant už pinigus sudėtinga derinti namų tvarkymą ir mažylio priežiūrą, tai kodėl mes pačios, net ir turėdamos galimybes, sau užsikrauname tiek pareigų? Juk ir būstas, ir daiktai turi tarnauti mums, o ne mes jiems.