Naujai pradžiai niekada nevėlu?
Net iš trisdešimtmečių lūpų neretai galima išgirsti kone tipinę Lietuvos moterų frazę: „Tai ne mano amžiui“. Už šių žodžių slypi daugybė jausmų ir nerealizuotų svajonių. Per sena mokytis, tekėti, susilaukti vaikų, keisti darbą, pradėti verslą, skirtis...
Bet kas ir kada nubrėžė ribas, kur vienoje pusėje dar tinkamas laikas, o kitoje – jau nebe? Taip, vaikų gimdymą riboja mūsų fiziologinės galimybės ir artėjant penkiasdešimtajam gimtadieniui tikrai vėloka svarstyti apie nėštumą. Tačiau nebūtinai – apie motinystę.
Sulaukus trisdešimties, tikriausiai smuiko virtuoze tapti nepavyks, kaip ir sušokti Pelenės vaidmens baleto scenoje, tačiau ar tai reiškia, kad svajonės muzikuoti irgi turi būti palaidotos?
Po gailiais atodūsiais „ne mano amžiui“ slypi vaikystės nuoskaudos, mūsų tingėjimas bei ryžto stoka.
Dažniausiai po visais tais gailiais atodūsiais „ne mano amžiui“ slypi vaikystės nuoskaudos arba mūsų tingėjimas bei ryžto stoka.
Jei tėvai vertė lankyti muzikos mokyklą, bet nesudarė sąlygų žaisti teniso, tikėtina, kad kalbantis apie sportininkų pasiekimus išsprūs atodūsis: „O galėjau ir aš“. Galbūt. Tačiau kas trukdo dabar imti raketę į rankas ir pradėti treniruotis? Nepavyks pasiekti stulbinančių rezultatų? Bet juk nebūtinai būtų pavykę ir tuo atveju, jei būtumėte sportavusi nuo vaikystės.
Dažniausiai visi taip ir neįgyti įgūdžiai, neišmoktos kalbos reiškia viena – trūko noro, galimybių ar motyvacijos. Tačiau amžius čia niekuo dėtas. Ir jei dabar, kai liūdnai dūsaujate, kad esate per sena išmokti kokią nors kalbą, keliauti ar tapyti – vadinasi, iš tiesų to nelabai norite. Tiesiog demonstruojate sau ir aplinkiniams gerus ketinimus. Arba pretenzijas į geresnį išsilavinimą, platesnį akiratį, aukštesnę socialinę padėtį. O kaip su pastangomis?
Per sena gimdyti – dar vienas dažnas atodūsis. Neva vaikų noriu, bet mano amžius neleidžia. Verčiau sąžiningai sau atsakykite į klausimą, ar tikrai jų norite, ar tiesiog pasiduodate visuomenės spaudimui, kad gera moteris būtinai privalo būti ir mama? Galbūt jūs taip ir nesutikote vyro, su kuriuos norėtumėte jų susilaukti? Nes tos, kurios jų labai geidžia, jau sūpuoja mažylius. Ir nebūtinai savo – įvaikinimas irgi būdas patirti motinystę. Net tada, kai tau kiek per 50. Todėl nesiskųskite, kad Dievas ar likimas nesuteikė šios galimybės tada, kai buvote jauna, o dabar jaučiatės tam per sena. Tai tik paprastas pasiteisinimas ir baimė pripažinti tiesą – jums gera gyventi ir taip.
Darbo keitimas ir mokymasis – dar viena tema, kur pokyčiai negalimi, nes „esu tam per sena“. Taip, situacija darbo rinkoje nėra pati palankiausia, tačiau bent jau formaliai jokie įstatymai nevaržo mūsų galimybių. Ir tai yra daug. Galbūt į svajonių darbovietę patekti ir nėra lengva, bet tai lemia ne amžius, o mūsų įgūdžiai, patirtys ir – būkime atviri – ryšiai.
Kai negalima pasigirti visų šių komponentų deriniu, situacija kiek keblesnė. Tačiau imtis savo verslo galima visada. Arba bent išsiųsti kelis gyvenimo aprašymus. Nereikia tikėtis, jog pavyks sukurti galingą verslo imperiją (nors ką gali žinoti, legendinio žurnalo „Burda“ įkūrėja Aenne Burda į verslą paniro perkopusi keturiasdešimtmetį), bet užsitikrinti finansinį stabilumą – tikėtina, jog taip. Tačiau užuot prisipažinus, kad nenoriu, bijau, nemoku – paprasčiau verkšlenti, jog „aš tam per sena“?
Prasti santykiai su pačiu blogiausiu įsivaizduojamu vyru irgi tęsiasi todėl, kad skirtis jau esate „per sena“? „Atkentėjau, kol vaikai buvo maži, negi dabar reikia draskytis?“ – girdėta frazė?
Tačiau argi amžius įpareigoja gyventi kenčiant? Kodėl skirtis jaunystėje „padoru“, o sulaukus tam tikro amžiaus – jau nebe? Galbūt tokiais žodžiais nuo aplinkinių ir savęs slepiamas patogus gyvenimas? Nes skyrybos reiškia ir turto dalybas, ir aiškinimąsi vaikams bei aplinkiniams... Tai gal tas vyras vis dėlto nėra toks blogas, o gyvenimas nepakeliamas?
Galbūt esame daugeliui dalykų ne per senos, bet pakankamai nesubrendusios? Jei negebame sau pripažinti, kad kai kurių gražių, visuotinai suvokiamų dalykų kaip gėris, laimė ir džiaugsmas paprasčiausiai nenorime? Kad mūsų laimė yra ne koks nors madingas įvaizdis, bet paprastas gyvenimas be pergalių didžiosiose arenose, pusryčiai su savo netobulais vyrais ir vaikais, o ne romanuose aprašytais riteriais, kad mums iš tiesų patinka nuobodokas, bet įprastas darbas, nes kitame paprasčiausiai palūžtume ir su juo nesusitvarkytume.
Ir nesame mes per senos niekam. Nebent nenuoširdumui prieš save. Jis – tikra atgyvena. Tiesiog kai kurie dalykai mums nerūpi. Kokie madingi jie bebūtų ir atrodytų reikšmingi kitiems.