Drąsiausias karo dokumentininkas, ribinių situacijų antropologas – tokius vardus režisierius Mantas KVEDARAVIČIUS (1976–2022) pelnė visiems laikams. Siekis nufilmuoti siaubingą Mariupolio tikrovę režisieriui kainavo gyvybę: rusų kareivių buvo suimtas ir nušautas. Išmestas gatvėje. Manto mylima moteris, rizikuodama savo gyvybe, surado kūną ir parvežė palaikus į Lietuvą.
Kai prieš vienuolika metų režisierius davė interviu „Žmonėms“, pirmasis jo dokumentinis filmas „Barzakh“ buvo ką tik įvertintas Berlyno kino festivalyje: pelnė „Amnesty International“ premiją bei Ekumeninės žiuri prizą. Netrukus ir Lietuvoje buvo apdovanotas „Sidabrine gerve“ už geriausią metų dokumentinį filmą. Sėkmę Mantas tada pasitiko santūriai.
Daug vertingesnė už visus apdovanojimus buvo patirtis, įgyta trejus metus filmuojant neramų pokarį išgyvenančią Čečėniją. „Paviršiuje viskas lyg ir ramu, normalu: žmonės gyvena, dirba, bando atsigauti po karo... Tačiau jauti, kad kažkas vyksta už to ramaus fasado. Tą kažką jaučia visi. Žmonės ten suimami, dingsta, nukankinami...
Bet apie tai vietiniai garsiai nekalba. To neužfiksuoja trumpam į šalį rengti reportažų atvažiavę žurnalistai. Kad kažkas dedasi, pradedi jausti tik ilgiau ten pagyvenęs“, – pasakojo režisierius apie tai, su kuo susiduria beveik kiekviena čečėnų šeima. Klausydamas, ką pats patyrė Čečėnijoje, galėjai justi tą sunkiai apibūdinamą būseną tarp gyvenimo ir mirties, tarp šešėlių ir šnabždesių... Tada straipsniui labai tiko pavadinimas „Sugrįžęs iš Šešėlių šalies“.
Iš karo Ukrainoje režisierius nebegrįžo. Buvo nužudytas Mariupolyje, kurį prieš šešerius metus įamžino savo dokumentiniame filme „Mariupolis“ ir kurį dabar filmavo krečiamą dar žiauresnio karo...