Kai kurie mados terminai dvelkia senove. Ir ne todėl, kad yra žinomi tik iš nuogirdų. Dienos tema – PERUKO nuotykiai. Šiuo daiktu daug kas naudojasi, jį matome gatvėse, teatruose, mados šou. Tačiau žodis „perukas“ skamba kažkaip nešiuolaikiškai, turi aristokratiško prieskonio. Turbūt kalti istoriniai filmai, o gal – pati istorija, kurioje svetimiems plaukams tekdavo ne vien madingo daikto vaidmuo.
Šiandien nesunku romantizuoti perukus. Johny Deppas, Orlando Bloomas ar Jeremy Ironsas ekrane su jais atrodo puikiai, jau nekalbant apie Elizabeth Taylor, kurios šukuosenos nualino „Kleopatros“ biudžetą.
Garbūs ponai, žvelgiantys iš senųjų paveikslų, irgi liudija, kad perukai buvo ne šiaip sau kepurės, o kilmingųjų mada, statuso ženklas. Bet ar jie atsirado todėl, kad kažkas panoro būti gražesnis, tauresnis už kitus? Kad ir kokia būtų perukų istorija, jų visada buvo griebiamasi iš bėdos.
Perukų bumus įkvėpdavo ne stilius ir ne snobizmas, o tikros problemos, susijusios su higiena, ligomis ir kitais nemaloniais dalykėliais. Mada būdavo tik šydas, pridengiantis faktą, kad aristokratai turi tokių pat bėdų kaip jų arklininkai.