Antrojo pasaulinio karo metu Holokausto mašina traiškė žydų tautybės žmones nesirinkdama: turtuolius ir skurdžius, juvelyrus ir amatininkus, prekybininkus ir kultūros veikėjus. Tačiau GETŲ MENININKAMS kūryba dovanodavo įprasto gyvenimo iliuziją. „Mes dainuosim ir šoksim, ir tegu priešai nesužino apie mūsų kančias“, – kokie pranašingi taps žodžiai iš pasaulinio garso žydų poeto Chaimo Nachmano Bialiko eilių.
Praėjusio amžiaus ketvirtojo–penktojo dešimtmečių sandūroje geopolitinė situacija Europoje keitėsi šviesos greičiu: 1939-ųjų rugsėjo 1-ąją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kai hitlerinė Vokietija, o po dviejų savaičių ir stalinistinė Sovietų Sąjunga okupavo Lenkiją. Iš karo apimtos kaimyninės šalies į Lietuvą atvykę pirmieji pabėgėliai atnešė kraupių žinių apie nacių pradėtas žydų žudynes ir steigiamus getus.
Mažiau nei po metų Sovietų Sąjunga aneksavo mūsų šalį, prasidėjo visų tautų Lietuvos piliečių trėmimai. Nepaisydamas 1939-ųjų rugpjūčio 23-iąją SSRS ir nacistinės Vokietijos pasirašyto Molotovo–Ribbentropo pakto, 1941-ųjų birželį Trečiasis reichas užpuolė Sovietų Sąjungą ir įžengė į Lietuvą.