Tautinio atgimimo puoselėtojas, lietuviškos eseistikos pradininkas, publicistas ir dramaturgas Juozapas Albinas HERBAČIAUSKAS (Józef Albin Herbaczewski) (1876–1944) buvo mistikas ir vizionierius, kurio toliaregiškos įžvalgos verčia krūptelėti net dabar. Vieni vadino jį raganiumi, Liuciferiu, varijotu, kiti žavėjosi jo erudicija, sarkastišku sąmoju ir iškalba. Vieni nekentė dėl ūmaus konfliktiško būdo, kiti šią neeilinę asmenybę tiesiog garbino.
Be Herbačiausko neįsivaizduojamas XX amžiaus pradžios Krokuvos ir nepriklausomybę atgavusios Lietuvos sostinės Kauno kultūrinis ir bohemos gyvenimas. Donkichotiškai naivus (pats tapatinosi su šiuo herojumi), beatodairiškai puldavo į aršią kovą su savo kritikų vėjo malūnais. Taip jis užsitarnavo daugiau priešų nei draugų ir dažnai likdavo nesuprastas.
Tuo metu, kai Žemaitė ir kiti lietuvių rašytojai kūrė kritinio realizmo stiliumi, lietuvių bei lenkų kalbomis rašęs Herbačiauskas jau nėrė į modernizmo vandenis, tapo lietuvių literatūros modernėjimo kelrodžiu.
„Esu dviejų tėvynių [Lietuvos ir Lenkijos], vienodai mylimų, sūnus“, – rašė Herbačiauskas. Su tokia tautine savimone nebuvo lengva prisitaikyti nei vienoje, nei kitoje šalyje. Lietuviams jis buvo lenkų šnipas ir polonofilas modernistas. Lenkams – lietuvių šnipas, egzotiškas introvertas „litwinas“, skleidžiantis nestereotipiškas unijos idėjas.
Represuotas caro valdžios
Dviguba – lietuvio ir lenko – tapatybė užkoduota jo genuose. Gimė Juozapas Albinas 1876-ųjų spalio 20-ąją lietuvės Marijos Magdalenos Linkaitės (Link, Linkutė) ir smulkaus bajoro lenko Kajetono Herbačiausko (Garbuk, Gerbačiauski) šeimoje Stolaukėlių sodžiuje, netoli Vilkaviškio. Tėvas, 1863-iųjų sukilimo dalyvis, buvo Lankeliškių bažnyčios zakristijonas. Mama – Lietuvos atgimimo patriarcho Jono Basanavičiaus pusseserė. Šeimoje kalbėta ir lietuviškai, ir lenkiškai.
Juozapas Albinas save laikė lietuviu. Bet sykiu – abiejų tautų atstovu, iš tėvo paveldėjusiu lenkų kultūrą, iš motinos – lietuvių kraują, o su juo –
.