Giedrė Valavičiūtė drąsina moteris: „Neprivalome būti tobulo kūno“

O su nuosavu svoriu dar tebekovojate?

Prisipažinsiu: nebe. Maždaug tris keturis kartus per savaitę sportuoju, žaidžiu lauko tenisą, važinėju dviračiu – tam, kad geriau jausčiausi. Tačiau jau kokius trejus metus namuose neturiu svarstyklių. Tiesiog supratau, kad mano savijautą nusako medikai ir sporto treneris, o svarstyklių skaičiai rodė tik savivertę, kuri vis labiau menko.

Seniau eidavau gatve ir vis žvilgčiodavau į savo atspindį vitrinose. Tik ne tam, kad pasitikrinčiau, ar plaukai neišsitaršę, o su mintimi: „Dieve, koks didelis pilvas! O koks užpakalis! Kokios baisios rankos – būtinai reikia dengti...“ Aš nuolat lyginau save su kitomis merginomis, moterimis, nesėkmių priežastimi laikiau tik kūno formas: neturi vaikino – kaltini išvaizdą, negauni paaukštinimo darbe – vėl kaltas tavo kūnas... Buvau pavargusi nuo savo minčių. Kai nustoji lygintis su kitais ir ėsti save, gyvenimas ima atrodyti gražesnis. Dabar suvokiu, kiek daug galimybių praleidau, nes galvojau vien apie tai, kaip baisiai atrodau.

Būtent išvaizda jus įkvėpė ne vienai socialinei akcijai, savo tinklalapyje dažnai fotografuojatės rodydama realybę, o ne išmaniosiomis programėlėmis pagražintą kūną. Jūsų drąsa – be galo žavi.

Nuo panašaus projekto prieš ketverius metus feisbuke atsirado mano puslapis „Dydis nesvarbu“: aš ir viena itin liekna mergina nusifotografavome socialinei reklamai, kuri skelbė – mėgaukis vasara, nes vasarai tavo dydis nesvarbu.

Prisivalgiusi jausdavausi žiauriai blogai, todėl bausdavau save – tuoj pat eidavau sportuoti. Kiekvienas sportuojantis žino, kad negalima taip daryti, – man būdavo taip bloga, atrodydavo, mirsiu...

Pasaulyje tokios fotosesijos ir akcijos – labai dažnos. O pas mus be galo trūksta įvairovės – tiek reklamose, tiek medijoje. Mano naujausiame sumanyme „Vasara mums visoms“ sutiko dalyvauti ne tik stambi tatuiruota mergina, bet ir itin liekna, ir jauna mama, ir vyresnio amžiaus moteris, ir prieš kelis mėnesius pagimdžiusi sportininkė, ir negalią turinčios merginos... Visos mes patiriame didžiulį aplinkos spaudimą, jog privalome būti tobulo kūno. Tikrai neprivalome! Celiulitas, storos šlaunys, didelis pilvas... Na ir kas? Nejaugi dėl to negaliu apsivilkti maudomuko ir eiti į pliažą?

Mano pagrindinė veikla dabar – paskaitos mokyklose: kalbuosi su jaunais žmonėmis, kurie patiria ypač didelį spaudimą, jog turi būti tobuli. Dažnas jų, matydamas visur brukamą užpakalių, krūtinių ar ilgų kojų madą, ir savo gyvenimo pagrindą kuria tik ant grožio platformos. Bandau tiems vaikams pasakyti, kad ne išvaizda gyvenime yra svarbiausia. Kalbu apie vertę, kurią kuria smegenys, o ne centimetrai. Apie tai, kad nėra teisingos ir neteisingos išvaizdos, kad nereikia savęs graužti, jei neatitinki kieno nors išgalvotų standartų.

Kas įvyko jūsų gyvenime, kad kūno ir išvaizdos tema tapo tokia aktuali?

Nuo vaikystės buvau storuliukė, nes ir tėvai, ir seneliai – gana stambūs. Kai kasmet reikėdavo eiti pas gydytojus tikrintis sveikatos, pamenu, labiausiai bijodavau lipti ant svarstyklių – svoris jau tada buvo gerokai didesnis, nei turėtų sverti mano amžiaus ir ūgio mergaitė. Ir man buvo gėda dėl to. Esu skaičiusi, kad pirmą kartą vaikas pradeda abejoti savo kūnu būdamas penkerių. Tarp dešimtmečių jau yra dalis tų, kurie būna bent kartą laikęsi dietos. O tarp penkiolikos metų mergaičių maždaug 80 procentų yra nepatenkintos bent viena savo kūno dalimi.

Gaila, kad tais laikais niekas su vaikais daug nesikalbėjo apie sveiką mitybą, cukraus žalą, apie tai, ką verta valgyti ir ko ne. Tuomet bandelės ir saldumynai tampa emociniu savęs pamaloninimu kaskart, kai jautiesi liūdna, nelaiminga, nuskriausta. Maistą imi sieti su patyčiomis, nesėkmėmis, su vaikinu, kuris nekreipia į tave dėmesio, su pirma meile, kuri iš tavęs išsijuokė... Visas tas neigiamas emocijas „užvalgai“, nes tiesiog nemoki kitaip tvarkytis su savo jausmais.

Dabar yra psichologų, pas kuriuos galima nueiti pačiam ar nuvesti vaiką ir rasti priežastis, kodėl taip norisi „užvalgyti“ problemas, kodėl ieškai saldumynų vos išėjęs iš daug nervų pareikalavusio susirinkimo ar susitikimo. Viso to nežinodamas ir nesuvokdamas maistą priimi kaip užuovėją, kaip paguodą. Prisivalgiusi jausdavausi žiauriai blogai, todėl bausdavau save – tuoj pat eidavau sportuoti. Kiekvienas sportuojantis žino, kad negalima taip daryti, – man būdavo taip bloga, atrodydavo, mirsiu...

Spėju, kad neišvengėte ir patyčių mokykloje. Kaip tai išgyvenote?

Esu pakeitusi gal keturias ar penkias mokyklas, bet kaskart naujoje vietoje greitai atsirasdavo grupelė vyresnių merginų ar bernų, kurie mane lydėdavo žodžiais: „stora kiaulė“, „ryža karvė“, „tavo kojos kaip karvės“. Dabar žinau, kad karvės kojos yra labai raumeningos ir stiprios, todėl net garbė dėl tokio palyginimo (juokiasi). Tačiau, kad tai suvoktum, reikia užaugti ir tapti stipresnei viduje. Tuo metu aš, aišku, kentėjau. Nuolatinis psichologinis spaudimas, kad esi netinkamas, nereikalingas, kitoks... Net fizinis smurtas – laimei, buvau stipri mergaitė, lankiau karatė, todėl mokėjau apsiginti. Bet vis tiek grįždama namo stengdavausi eiti aplinkui: žinojau, kad ten, arkoje, stovės kompanija, kuri ramiai manęs tikrai nepraleis...

Žinojau ne tik savo pamokas ir pertraukas, bet ir tų priekabiautojų, kuriuos geriausia aplenkti ratu; žinojau, kada ir kur sustoti, palaukti, kol jiems prasidės pamoka...

Žurnaluose storų žmonių nefotografavo, televizijoje jie laidų nevedė, internetas tuo metu, kai aš augau, dar tik radosi... Kartais apimdavo jausmas, kad esi vienintelė tokia visame pasaulyje. Net pradėjau galvoti, kad patyčios yra savaime suprantamos, – juk iš tiesų esi kitokia.

Dabar suvokiu, kad patyčios man jau buvo tapusios norma. Aišku, verkdavau, bet niekada viešai to nerodžiau, – viešumoje visada buvau kieta, stipri ir juokinga mergina, stengiausi parodyti: jūs manęs nesužeisite, nesuvalgysite. Atrodė, kad verkti ar pasakyti, ką iš tiesų jaučiu, – gėda ir mano silpnumo įrodymas. Bijojau, kad tada būsiu dar pažeidžiamesnė. Ilgus metus aš net negyvenau, o slėpiausi, vaidinau. Tai turėjo neigiamų pasekmių formuojantis mano asmenybei – dabar tenka daug dirbti su psichologais, analizuoti priežastis ir mokytis nebeslėpti savo jausmų po kauke.

Per gyvenimą turbūt ne kartą bandėte lieknėti. Negi nė viena dieta ar koks kitas būdas nedavė rezultatų?

Lieknėti bandžiau daug sportuodama. O dietų nelabai laikiausi, nes emocinis valgymas visas jas patį pirmą vakarą paverčia beprasmiškomis. Be to, visų dietų veikimo principas vienas – kaip svoris nukrinta, taip dažniausiai ir sugrįžta. Nes riebalus kūnas yra linkęs kaupti ir išlaikyti. Jei ypatingomis pastangomis tų riebalų labai greitai atsikratysi, kūnas stengsis juos kuo greičiau susigrąžinti. Grikių, kopūstų, baltymų dietos... Na, kiek realu, kad visą gyvenimą valgysite vien grikius? Na, gerai, nukris per savaitę du kilogramai – o kas nuo to pasikeis?

Dietų laikytis nelabai galėjau dar ir dėl to, kad nuo penkiolikos susirgau diabetu, todėl bet kokie eksperimentai su maistu iškart kirsdavo per sveikatą. Kadangi susirgau būdama paauglė, mano diabetas yra pirmojo tipo – insulininis. Turbūt ši liga jau buvo užprogramuota genuose, nes ir mamos sesuo, ir tėčio mama, mano močiutė, sirgo.

Tačiau kai man diagnozavo, kažkas iš giminės pareiškė: „Jau matėsi, kad Giedrė sirgs, nes nuolat šaldytuvą varstė...“ Įsivaizduokite, ką vaikui reiškia išgirsti, jog pats kaltas dėl ligos! Dabar jau galėčiau atsikirsti, kad diabetas susijęs ne tik su antsvoriu ar netinkama mityba. Sergančių juo stovyklose mačiau kiek storų, tiek lieknų vaikų.

Daug kas sako, kad storuliukams tiesiog trūksta valios susiimti...

Jūs man nepasakokite apie valią! Turiu jos užtektinai – kitaip nebūčiau metusi rūkyti. Problema yra visuomenės požiūris: pažiūrėkite, apie dietas rašo kiekvienas žurnalas ir portalas, kas antras straipsnis – „Kaip numesti svorio?“, „Keletas pratimų, kad vasarą atrodytumėte gražesnė“, „Itin mažo kaloringumo salotos“... Grožis siejamas tik su lieknumu. Net šiųmetė „Eurovizijos“ nugalėtoja izraelietė Netta daugiau buvo aptarinėjama ne dėl dainos ar balso, o dėl išvaizdos.

Man bjauru, kad žmogus yra vertinamas, žeminamas ir pašiepiamas dėl savo kūno formų. Pavyzdžiui, neseniai plaukioju baseine ir prie manęs priplaukia vaikinas sakydamas: „Labas. Žinau piliules, kurios greičiau tirpdo riebalus.“

„O kaip tu nusprendei, kad man jų reikia?“ – atšoviau.

„Na, tu gi turi problemų su svoriu...“ – iškart sutriko.

„O kodėl tu nusprendei, kad aš turiu problemų? Va, baseine plaukioja dar keliolika žmonių – eik jiems pasiūlyk“, – nesilioviau.

Tai gerai, kad jis ant manęs „užšoko“ – ant tokios, kuri moka atsikirsti. Įsivaizduokite, būtų jis priplaukęs prie merginos, kurios santykis su savimi labai prastas, kuri šiandien gal pirmą kartą gyvenime nusprendė pradėti aktyviai sportuoti ir ryžosi apsivilkti maudomuką. O čia ima ir priplaukia toks „gelbėtojas“!.. Žmonės sau leidžia siūlyti gelbėjimo planus, nors tau gal visai nereikia jų pagalbos. Yra net įrodyta, kad siekimas motyvuoti antsvorio turinčius žmones sulieknėti sakant „eik pasportuoti, tau reikia“ ar „pradėk sveikai maitintis“ tik dar labiau skatina jų socialinę atskirtį ir netgi didina savižudybių riziką.

Pasisekę ar nesėkmingi meilės reikalai irgi dažnai siejami su išvaizda.

Aš ir pati moters patrauklumą ilgą laiką siejau su lieknumu. Jei man kas rodė dėmesį ar kalbėjo apie meilę, iškart galvodavau: „Esu stora ir negraži. Tikrai susiras gražesnę...“ Jei pati įsimylėdavau ar susižavėdavau, dažnai net neleisdavau tam žmogui įtarti apie mano jausmus. Net prasidėjusius santykius neretai skubėdavau nutraukti – kad nelikčiau įskaudinta. Ir aš vis dar esu pilna tų kenksmingų minčių.

Žinau, kad esu įdomi, protinga. Žinau, kad turiu šarmo ir mano nuostabus juokas. Bet galvoje vis tiek įsėdę, kad patrauklumą lemia tik išvaizda. Matau, kaip draugės kuria šeimas, gimdo vaikus, – man irgi to norisi. Bet man dar reikia laiko: turiu išmokti visų nesėkmių nenurašyti vien kūnui. Tiek daug metų nekenčiau savęs, kad dabar labiausiai noriu pagyventi taikoje su savimi. Žinoma, galvoje nuolat sėdi: „Numesčiau svorio, gal tikrai viskas susitvarkytų. Daug kas būtų paprasčiau...“ „Bet palauk, Giedre, kas būtų kitaip? – ir vėl pati savęs klausiu. – Ar tave žmonės labiau mylėtų? Ko verta tokia meilė, kuri atsiras tik jei būsi penkiais kilogramais lieknesnė?“ Nieko konstruktyvaus tokiose mintyse nėra – vien destrukcija. Tikrai nesu tobula ar kokia didvyrė – aš ta, kuri vis dar murkdosi savigraužos duobėse, bet kasdien bando lipti iš jų.

Gaila, kad tik prieš kokia dešimt metų pradėjau tvarkytis su mintimis ir tokiu požiūriu į save. Tada, kai pirmą kartą atsidūriau pas dietologę, kuri dirbo Valgymo sutrikimų centre Vilniuje. Tikėjausi, kad pasiūlys man kokį dar vieną mitybos planą, bet ji daug klausinėjo apie mano gyvenimo būdą, apie tai, kas vyksta su organizmu, ir galiausiai pareiškė: „Ne, Giedre, pradėkime dirbti su tavo mintimis.“ Mėnesį tame centre lankiau užsiėmimus su psichologais, gydytojais, mokiausi stebėti save, žiūrėti į veidrodį ir matyti save, o ne pabaisą ar iliuziją.

Grupėse buvo ir anoreksija, ir bulimija, ir įvairiomis persivalgymo formomis sergančių merginų. Žiūri: graži, liekna mergina, į kurią taip norėtum būti panaši, o ji sako: „Aš tokia baisi! Negaliu į save veidrodyje žiūrėti. Man reikia dar truputį numesti svorio...“ Kartais tai, ką matome, labai toli nuo tiesos, kuri yra tame žmoguje. Storam žmogui daug kas leidžia sau pasakyti: „Pasportuok ir nukris lašiniai“, lieknam neva dar komplimentą numeta: „Pavalgyk, nes kaulai kyšo.“ Tačiau niekas nesigilina, kaip tą žmogų galbūt skaudina tokie patarimai. Apskritai: na, kodėl žmogui taip rūpi, kad kitas atrodo ne taip, kaip jis? Kodėl kažkam turi pasakoti, jog sportuoji keliskart per savaitę, bet svoris vis tiek nekrinta. Kodėl turi teisintis dėl savo figūros ar ligos? Koks skirtumas, kaip atrodo kitas? Mano rengiamų akcijų ir projektų tikslas – parodyti kuo didesnę gyvenimo įvairovę, kad žmonėms nebekiltų noro ne tik komentuoti, bet ir apskritai galvoti apie kito žmogaus kūno apimtis. Juk graži yra įvairovė – dydis čia nesvarbus.