Neringa Čereškevičienė: būna visaip

– Kažkada gatvėje iš tolo pasirodė, kad rūpesčio jūsų veide atsirado kur kas daugiau nei tais laikais, kai vedėte linksmą pramoginę laidą vaikams. Virsmas iš menininkės į verslininkę nėra lengvas?

– Galiu pasakyti, kad verslininkė buvau jau ir prieš dvidešimt metų, tik anksčiau viešumoje matydavote daugiau įvaizdžio ir mažiau manęs, o dabar aš esu labiau aš – stengiuosi galutinai nuo viso to pabėgti. Neliko poreikio šypsotis tada, kai nenoriu, turiu labai didelę prabangą gyvenime daryti tai, ką sako širdis. Galutinai nukirpusi televizinio šleifo virkštelę supratau, kiek daug turiu laisvės ir kiek dar galiu padaryti. Kai pabėgau nuo tos rutinos, kurią jaučiau dvidešimt dvejus metus, man atsivėrė nauji horizontai.

– Rutina vadinate laiką, kai kūrėte laidą, daineles ir linksmas pramogas vaikams?

Negalėjau kaip tikra menininkė sėdėti, rūkyti, gerti vyno ir laukti mūzos, kol ji ateis ir tada įvyks pasikeitimas energijomis.

– Rutina vadinu pareigą kurti tada, kai reikia. Negalėjau kaip tikra menininkė sėdėti, rūkyti, gerti vyno ir laukti mūzos, kol ji ateis ir tada įvyks pasikeitimas energijomis. Man reikėjo taip susidėlioti laiką, kad kiekvieną savaitę būčiau tarsi kareivėlis. Tas kareiviškas režimas ir buvo rutina. Aišku, ji davė ir daug gero: užgrūdino, leido pasitikrinti save ir visa kita. Bet dabar be galo džiaugiuosi, kad galiu gyventi kitaip.

Pasibaigus darbams televizijoje galų gale atsirado laiko mano svajonei – jau šešerius metus turiu savo privatų vaikų darželį, iki šiol veikia ir estetinio lavinimo mokyklėlė. Dar vienas didelis mano rūpestis – nuo rugsėjo atidaroma pradinė mokykla. Be to, turi pasirodyti antra mano pasakų knyga vaikams „Namelio medyje istorijos. Kamino užsikimšimas“.

– Kodėl nusprendėte atidaryti dar ir mokyklą? Kam jums tas papildomas galvos skausmas?

– Man įdomu išmėginti tai, ko nedariau. Dar turiu jėgų, nors šešerius metus vadovavau darželiui ir dvidešimt – estetinio lavinimo mokyklėlei. Manau, kad radau savo nišą, žinau, kokia mūsų mokykla turi būti, kaip su vaiku draugauti, – tikiu, tai galėtų būti įdomu ir tėvams. Šis tas panašaus vyksta ir darželyje – toks vaikų meninis, kūrybinis proveržis. Mūsų mokykloje bus mažos, apie dešimties vaikų, klasės. Vadinsimės Upės mokykla – ir dėl to, kad įsikūrėme ant upės kranto, ir todėl, kad upės vanduo visada švarus, įstengia apeiti visus akmenis ir suranda savo kelią. O mūsų kelias – atskleisti vaiką per jo meninę, kūrybinę saviraišką.

– Nors tikrai turite, ką veikti, iki šiol vis atrandate laiko ir koncertams?

– Pasirodome įvairiuose renginiuose, miestų šventėse. Pernai ir užpernai rengėme didelį turą su simfoniniu orkestru po didžiąsias koncertų sales. Turiu ir kitokią savo dainų programą suaugusiesiems, ją atlieku su gyvai grojančių muzikantų grupe. Tai irgi įrodymas, kad dabar galiu daryti tai, ką iš tiesų noriu.

– Vis tiek viena koja esate menininkė, kita – verslininkė. Kuri iš tų kojų stovi tvirčiau?

– Sakykime, kad į verslą žiūriu iš menininko pozicijų: čia aš irgi kuriu. Nemokėdama tam tikrų taisyklių, pati jas kurdama ir atrasdama, pasitvirtindama arba atmesdama. Kaip rodo praktika, man visai sekasi.

– Bet ar tos klaidos nekainuoja didelių pinigų?

– Kainuoja. Sukurti programą su muzikantais irgi kainuoja. Bet aš galiu sau leisti pinigus, uždirbtus vienoje vietoje, panaudoti kitur. Tarkim, 50-mečio proga vasarą šeimyninėje „Tele Bim-Bam“ stovykloje su minėta programa pasidariau sau šventę. Vieni pinigus gimtadieniams vienaip leidžia, kiti – kitaip. Kadangi ir stovykla buvo jubiliejinė – dvidešimtoji, suvažiavo labai daug senų stovyklautojų, gal keturi šimtai žmonių, ir mes turėjome tokį „vau!“ vakarą. Tada galėjau atskleisti širdį ir sielą.

– Niekaip nepavyksta atsisakyti savo meninės raiškos?

– Negaliu nubraukti dalies savęs, nes tada būsiu nelaiminga. Noriu turėti visas savo dalis, su jomis susitarti, jas ugdyti ir klausytis, ką jos man sako.

– O kokia esate vadovė?

– Man labai svarbi gera atmosfera darbe. Todėl daug dirbu, kad moteriškame kolektyve būtų gera visoms. (Sunku?) Sunkokoka. Visos moterys, kurios atėjo pas mus, yra nuostabios, bet kai dešimt nuostabių susirenka vienoje vietoje, kartais nutinka taip, kad man prireikia subtiliai įsikišti. Arba ne taip subtiliai.

– Gal žinote, kaip moteriškame kolektyve užkirsti kelią intrigoms?

– Reikia kalbėtis. Nemėginti pernešti intrigų kitur, o viską viešinti čia ir dabar. Kai darome susirinkimą, visos jau žino, kad bus draskomi skauduliai. Atsisėdu ir sakau: „O dabar prašom pakalbėti apie savo pūlinius ir votis.“ Ne visada pasiseka, bet jei reikia, kalbamės ir individualiai.

– Visą gyvenimą dirbate su vaikais – ar kartais nuo jų nepavargstate?

– Pasitaiko. Bet būna ir atvirkščiai. Praeitą savaitę nuvažiavau ir pamačiau, kad mūsų kieme demonstruojamas absoliutus techninis išradimas. Mes turime tokių poroloninių „makaronų“ – su jais vaikai mokosi plaukti. Tai jie išdėliojo tuos „makaronus“ kaip du laidus iki kažkokios dėžutės – „kompiuterio“. Iš jo kiti „laidai“ nuvesti iki „monitoriaus“. Sėdi visi trys ant apverstų karučių, žiūri „filmą“. Klausiu vaikų, kaip viskas veikia? Ir jie man pradeda aiškinti: „Tai va iš erkių imame elektrą...“ Pagalvojau – reikia užsirašyti. Nes gal iš tikrųjų po dešimties metų iš kokių nors gyvių išgausime elektrą? Vaikštau po kiemą visa laiminga ir džiaugiuosi.

– O ar namie jus džiugina pavojingo amžiaus „mažasis“ Rapolas, kuriam jau 14-a?

– Baisiausia, kad jam nuolat „trūksta dėmesio“, nors jis jo gauna tris kartus daugiau, nei sulaukdavo abu mano vyresnieji. Rapolas tiesiog siurbia, ryja mane, bet aš labai džiaugiuosi, kad jam manęs reikia. Paklausytumėte, apie ką mes diskutuojame ir šnekamės! Pradedant tuo, kokie neteisingi mokytojai (Rapolas turi labai įdomių pastebėjimų), baigiant klausimais apie Dievą – yra jis ar jo nėra. (Ar yra?) Dabar nėra.

– O jums?

– Dabar yra. Mes turime, apie ką pasišnekėti. Apie pabaigą irgi. Būdamas 5-erių jis manęs klausė: „Mama, o kai tu numirsi, palauksi manęs ant debesėlio?“ Kadangi tuo metu man Dievo nebuvo, galvojau – oho! O dabar galiu apie tai padiskutuoti.

– Tai atėjo savaime?

– Nieko nebūna savaime. Dievas atsirado, kai daug dirbau ir ėjau jo link.
Dažnai žmonės tikėti pradeda patyrę sunkių išgyvenimų ar kai nutinka kas nors tragiška.
Žinau – ir man yra nutikę. Patyriau didelę traumą, sakykim, kai teko atsisveikinti su savo mama. Ir dėl tos pačios televizinės rutinos negalėjau išgedėti, išnešioti to jausmo, todėl susidūriau su baisiomis pasekmėmis.

– Galėtumėte pasakyti, kokiomis?

– Teko visiškai sustoti – nežinojau, ką daryti gyvenime, kas aš, kodėl aš? Kai nutrūko mane atnešusi grandis, kai likau be mamos, nebežinojau, kaip turiu eiti toliau.

– Nežiūrint į tai, kad prieš šešerius metus buvote visiškai suaugęs žmogus, jau susidėliojęs esminius taškus?

– Tikrai nesu susidėliojusi visų taškų. O tada nutiko taip, kad vieną dieną – mamos laidotuvės, o jau kitą – premjera „Chorų karuose“, kur turėjau dainuoti.

– Bet jums turbūt dar Muzikos ir teatro akademijoje buvo išaiškinta, kad aktorių tokia dalia ir paskirtis?

Išėjusi į sceną laužiau ir naikinau savo sielą. Taip negalima, nes rizikuoji ir psichiką pažeisti.

– Taip, ir aš šventai tuo tikėjau. Kaip ir tuo, kad darau tai, ką reikia. Nors iš tikrųjų išėjusi į sceną laužiau ir naikinau savo sielą. Taip negalima, nes rizikuoji ir psichiką pažeisti. Juk tuo metu esi išėjęs iš savęs, atsisveikini su brangiausiu žmogumi ir taip jausdamasis viską kerti, laužai, uždarai, užrakini savyje ir eini šypsotis.

– Gal atsimenate ir kokią dainą atlikote?

– „Rytoj skrisim!“ Tik tada man išslydo pagrindas iš po kojų, nors ir atrodė, kad visi taškai sudėlioti, kad viską turiu. Staiga supratau, kad esu ant ledo: emociškai, psichologiškai – visaip. Mamos išėjimas buvo labai staigus ir netikėtas: vieną dieną sužinojome diagnozę, o kitą ji mirė. Viena yra žinoti, kad kažkada vis tiek tai nutiks, kita – išgyventi, trečia – leisti sau išgyventi. Arba užsidaryti savyje ir neišleisti. O po kelerių metų tai atsirūgsta ir skausmas, kurį buvai uždaręs, pradeda lipti į paviršių.

– Bet mes dažnai negalime sau leisti prabangos ilgai gedėti, neiti į darbą, neiti į „Chorų karus“...

– Neiti į „Chorų karus“ galime. Todėl ir kalbu apie tai, kad dabar tikrai labiau žinau, ką darau ir ko tikrai niekada nedarysiu.

– Pavyzdžiui, ko?

– Sakykim, niekada nebegrįšiu į televiziją, nes man tai absoliučiai nebeįdomu. Nebenoriu maitinti savo ego, tvarkausi su juo – tai labai didžiulis žvėris. Jis įgimtas ir reikia mokėti su juo susišnekėti, skirti jam vis mažiau vietos. Tam, kad paskui galėtum ramiai su viskuo atsisveikinti.

– O ką daro televizija su žmogumi?

– Iškreipia savęs suvokimą, padaro priklausomą nuo pripažinimo ir priverčia jai tarnauti. Be to, iščiulpia iš tavęs visas kūrybines galimybes, maksimaliai išnaudoja tavo potencialą, o kai tampi nebereikalingas – viso gero!

– Jums taip ir nutiko?

– Manęs neišmetė, išėjau pati, kai pasiūlė blogesnes pozicijas. Kadangi iki tol televizijoje jau kokius penkerius metus blogai jaučiausi, kirbėjo jausmas, kad tai, ką darau, man nebefaina, gana drąsiai pasakiau, kad išeinu. Ir nebuvo jokių „oi, oi, gal pasilik“. O posakis „kai uždarai vienas duris, atsidaro kitos“ – 100 procentų patikrintas dalykas.

- Neįkritote į visišką finansinę duobę?

– Ne. Užtat žinau, kiek pastangų kainavo, kad į ją nepatektume. Kai išėjau, prasidėjo finansų krizė ir mes visi taip maktelėjome! Tada po pusmečio mirė mama – viskas įvyko per vienus metus. Todėl ir sakau vyrui: „Jeigu išgyvenome tada, išgyvensime visada.“ Antras panašiai sunkus, bet visiškai kitoks etapas buvo tada, kai mes su Fredžiu kūrėme roko operą „Voro vestuvės“. Nieko nėra baisiau už kūrybinį tandemą šeimoje (juokiasi). Tada turėjome per maksimaliai trumpą laiką padaryti maksimaliai didelį produktą. Tai buvo dienos ir naktys, paros, visiškas transas, į kurį įeini ir nebegali iš jo pabėgti.

– Kaip į jį pakliuvote?

– Savanoriškai, nesgi norėjome visiems įrodyti, kad mes galime. Viską padarėme gerai, bet paskui juokavome, kad galėtume kurti antrą seriją suaugusiesiems – „Voro skyrybos ir mirtis“.

– Kas jus sunkiu metu ištraukė iš finansinės ir emocinės duobių?

– Aš pati. Ir, patikėkite, traukiau save už plaukų visais įmanomais būdais. Pirmiausia pasislėpiau nuo viso pasaulio, įėjau į save, patyriau kančios ir verksmo periodų, depresiją – visko buvo. Paskui vėl manyje užsisuko kažin koks varikliukas, supratau, kad reikia ką nors daryti. Fredis šalia manęs tokios labai kentėjo. Ateidavo, paimdavo už rankos – tik dar labiau žliumbti pradėdavau. Bet išsižliumbti reikia. Dar labai padėjo vaikai. Dičkiai sėdėjo su manimi, kalbėjo, klausė, ką sakau, – bendravome absoliučiai visomis temomis: ką darau, dėl ko liūdžiu ir verkiu. Jaučiau norą jiems pasakyti, kad gyvenime ne visada viskas gerai, bet taip ir neturi būti. Gyventi reikia ne gerai, o pilnai – į šį žodį sutelpa viskas. Norėjau jiems perduoti savo pozityvų skausmą. Kažkaip pavyko ištrūkti iš depresijos, o abu vyresnieji vaikai per tą laiką užaugo mano akyse ir mes tapome draugais. Tai yra didžiulė dovana. Jie buvo mano ramsčiai, o dabar ramsčiu tapo dėmesį iš manęs siurbiantis 14-metis. Bet, žinote, ką jis man duoda? Jis gali dešimt ar dvidešimt kartų per dieną visiškai nuoširdžiai, pakilęs nuo kompo, prieiti prie manęs, apsikabinti iš visų jėgų ir pasakyti: „Mama, aš tave myliu.“ Tik negalvokite, kad Rapolas koks nors mamyčiukas, – viskas su juo gerai, jis kietas bičas. Bet jis turi tiek meilės!

– O kaipgi buvęs grupės „Volis“ gitaristas ir rokeris Fredis? Dar turi progų pasileisti plaukus kaip kadaise?

– Pavasarį bus ketvirtis amžiaus, kai mes kartu, kas galėjo pagalvoti? Fredis širdyje išliko rokeris, jis vilkas, kuris mėgsta vaikščioti vienas, bet labai myli šeimą, jam mūsų reikia. Nežinau, kaip sugebėjau kadaise tame rokeryje įžvelgti, kad jis bus tikras šeimos žmogus, nes tada tai pajusti buvo labai sudėtinga. Matyt, suveikė kažin kokie šešti jausmai, neskaitant meilės, aistros ir abipusio tarnybinio romano. Mes kūrėme filmą apie roko grupę „Volis“, važiavome į Latviją, aš buvau jauna perspektyvi režisierė, kurią pasamdė jų vadybininkas. Ir toje kelionėje trenkė žaibas.

– Ir po dvidešimt penkerių metų to žaibo atšvaitų dar liko?

– Kaip iš naujo susidraugauji su pasikeitusiu savimi, taip ir su pasikeitusiu šalia esančiu žmogumi. Mes, pavyzdžiui, kalbamės apie senatvę, apie tai, kodėl pagyvenę vyrai prasideda su jaunomis merginomis. Aš Fredžio klausiu: „O kodėl tu ne?“ Jis man atsako labai gražiai, bet negaliu garsiai sakyti, ką. Kodėl taip daro kiti? Nes neturi vertybių, nesuvokia, kas yra tikras santykis su žmogumi. Jiems gi ne santykio reikia, o santykių, patiniškai pamaitinti savo ego, įrodyti, kad „aš dar galiu, aš dar kietas“. To nereikia, kai nemeluoji sau, sąžiningai atsiveri, dirbi su savimi ir šeima. Pritariu nuomonei, kad šeima – tai kasdienis darbas. Po nedaug, po truputėlį, kartais gana tik apsikabinimo arba kavos puodelio ryte, bet tai parodo, kad „aš apie tave pagalvojau“.