Menininkės Samiros SABULIS (36) fotografijos – jaukios ir paslaptingos lyg Renesanso dailininkų drobės, o daugiausia dėmesio jose skiriama moters kūnui ir sielai. Gimusi Bulgarijoje, didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, dabar Samira su šeima įsikūrė Vilniuje – ir per apčiuopiamų bei neapčiuopiamų kaukių barjerą sugeba pamatyti tikrąjį lietuvių moterų grožį.
Samira, mums besikalbant užsiminėte, kad Rytų Europos moterys jaučia tam tikras subtilybes, kurių nepažįsta vakarietės. Iš kur esate pati kilusi ir kiek įtakos jums turi kilmė?
Gimiau mažame Bulgarijos miestelyje komunistiniais laikais, jie manyje paliko gilų įspaudą. Tėvas – bulgaras, mama – lenkė: lenkiškoji giminės pusė buvo labai religinga, dievobaiminga. Nuo mažumės prisimenu nuolatinę močiutės baimę, kad kažkas mus stebi, klausosi pokalbių, todėl privalome būti paklusnūs ir lindėti kaip pelės po šluota. Meno šeimoje nevertino: man buvo peršama mintis, kad užaugusi būsiu inžiniere ir dirbsiu normalų darbą. Kad tapsiu menininke, negalėjo būti nė kalbos.
„Matai tą šlavėją, – rodydavo man gatvėje, – būsi kaip ji, jei nesimokysi.“ Nesmerkiu tėvų: jie buvo pokario vaikai, stengėsi mane apsaugoti nuo skaudžios realybės ir linkėjo gero. Bet paauglystėje labai pykau ant jų ir maištavau prieš dogmas, kurių mano aplinkoje buvo apstu. Tuo metu žmonės Bulgarijoje buvo itin netolerantiški gėjams ir kitos odos spalvos žmonėms, klestėjo patriarchatas, moterys negalėjo visapusiškai išreikšti savęs – privalėjo klausyti vyrų. Visa tai mane labai liūdino. Tačiau būtent tai lėmė, kad dabar esu stipri ir savimi pasitikinti, o žmones vertinu nepaisydama jų odos spalvos ar seksualinės orientacijos.