Šalyje didelio atgarsio sulaukė žinia apie tai, kad buvusi Seimo narė Greta Kildišienė išleido knygą „Atvirai“. Reakcija toli gražu ne teigiama. O štai garsi menininkė Jurga Lago savo socialinėje paskyroje išsakė netikėtą nuomonę.
„Kildišienė, sakot, išleido knygą? Pirksiu aš tą jos knygą! Man įdomu“, – rašo Jurga Lago.
Kodėl ji taip mano – juk dauguma nusiteikusi daugiau nei skeptiškai?
„Nežinau. Mes visi turime dvi puses. Manau, kad norint nuteisti, galėtume bet kurį taip iš Seimo pakratyti. Jos nepažįstu ir nežinau. Tik nemėgstu organizuotų viešų atakų prieš vieną žmogų, nejučia stoju jo ginti. Suklydusi ji turi teisę kalbėti. Tą ir daro. Galiu klysti ir aš, tačiau nemėgstu visokių pasikėlusių pižonų ir elito susivienijimų, – portalui Žmonės.lt sakė Jurga Lago. – Man dzin jos literatūriniai sugebėjimai, man vienodai šviečia, ar ji moka rašyti, bet -ji turi teisę į atsakymą ir turi teisę gintis, o ne dingti, susigėsti ir nusižudyti, pasislėpti po žaliais lapais“.
O štai menininkės įrašas „Facebook“ paskyroje:
„Kol aš tyliai sau vaikštinėju siauromis savo antrosios gimtinės (Ispanija. – red. )gatvelėmis ir apsimetu, kad pamiršau pirmąją... Kartais taip norėčiau! Įkišti galvą į svaigią ir gražią būtį ir nebematyti – gyventi tik grožiu, kuris supa, atsukti veidą į saulę ir leistis apakinamai – kaip sako mano pažįstamas fotografas Luisas Lietuvoje: „Man Lietuva yra pati geriausia šalis pasaulyje, čia gyvenu, kaip rojuje, nes nesidomiu jos politika, nesikišu į jos reikalus, neskauda man galvos dėl jūsų. Ir noriu, kad taip būtų! Renkuosi matyti tik darbą ir Lietuvos gamtos grožį. Ir dar savo šunį! Ispanijos gi – nekenčiu, nes ji man... rūpi! Nes dėl jos man skauda širdį, nes dėl jos aš kovosiu, ją aš pažįstu visokią, kaip mylimąją be makiažo...“.
Pasiveja mane vėlyvas vakaras. Čia šilta šiandien. O pas jus lyja ir Kildišienė, sakot, išleido knygą? Ir skauda širdis mums visiems dėl sugadinto popieriaus...
Ir žinot, ką? O aš džiaugiuosi. Ir galite pykti, bet ar ne tokia yra laisva šalis – įsivaizduojate: ta moteris gali rašyti, ji net gali sukurti roko grupę ir pradėti savo rankdarbių būrelį! Ji gali iššokti parašiutu dainuodama „Show must go on“ su peliuko Mikio kostiumu ir aš jos neteisiu. Atvirkščiai. Man šis jos žingsnis yra... netikėtas.
Mėgstu netobulus, klystančius žmones. Ir pati nebijau klysti – man dzin, jog rašau taip, tarsi nežinočiau, kad dabar Lietuvoj ant bangos yra ant tos moters varyti... Nemėgstu mados, renkuosi ramią, tvarią esmę. Nepasitikiu tobulaisiais ir teisiančia aplinka. Nenoriu tos „teisingos“, vienakryptės, visažinančios, neklystančios ir kartu grubios, besityčiojančios iš tų, kuriems nepavyko, kurie susimovė, „kuriems nebegalima“ Lietuvos.
Mūsų tiek mažai... Mes kartais tokie vieniši... Mes tokie nuspėjami... Tokie pažeidžiami...
Pirksiu aš tą jos knygą! Man įdomu.
Ir visada renkuosi pakelti suklupusį, duoti jam šansą, nes pati esu ne kartą nosimi arusi žemę ir visada matau, kaip šalia atsiranda minios tokių, kurie „susilaiko“ ir žiūri, laukia it hienos, ar atsikelsi, ar dar turi jėgų... Kurie visada stos į stipresnio pusę. Bjauru. Tokius su metais jau atskiriu iš pirmo žvilgsnio ir gaila, nes tokių yra daug. Per daug Lietuvoje.
Kaip jau sakiau – mėgstu gyvenimą nenuspėjamą!".