Netikro maisto menas

Įdomu, kad šie pavyzdžiai yra tikslios patiekiamų patiekalų kopijos, pagamintos toli gražu ne iš valgomų medžiagų. Labai patogu užsieniečiams, neperskaitantiems patiekalų pavadinimų vietos kalba, arba abejojantiems, ar jie jau nori valgyti – seilės ima tekėti bežiūrint.

Tačiau tai tikrai nėra vien pagalba užsieniečiams. Šie maisto patiekalų muliažai (sampuru; japonų kalboje tai reiškia „pavyzdys, modelis“) yra virtę atskira meno rūšimi, kurioje tikrų patiekalų išvaizda atkartojama kuo tiksliau. Kartais jie atrodo net gražiau už tikrus patiekalus. Nors išvaizda dar nėra viskas, bet japonų virtuvėje ji labai svarbi.

Šios tradicijos atsiradimo ištakos – XIX a. pabaiga. Tuo metu į Japoniją plūdo vakarietiška kultūra, ir kartais patys japonai iš valgiaraštyje pateiktų aprašymų nebesuprasdavo, kas ir kaip bus patiekta vakarienei. Norėdami išvengti klientų klaidinimo, daugelis restoranų ėmė kurti tikroviškus patiekalų modelius, į kuriuos žiūrėdami klientai galėdavo užsisakyti, ko norintys. Kai kurie restoranai, trokšdami sutaupyti, bandė pateikti brėžinius ar nuotraukas, tačiau tai nebuvo taip efektyvu, kaip tikro patiekalo vaizdą atkartojantis muliažas. Pripažinkite, juk, matydami patiekalus, daug greičiau galite apsispręsti, ar norite jų, nei skaitydami apie juos.

Sakoma, kad tokio muliažo išradėjas buvo Takizo Iwasaki, iš vaško pagaminęs japoniško omleto su ryžiais atitikmenį. Paskui jis pagamino dar keletą vaškinių patiekalų, kuriuos ėmė pirkti maisto parduotuvės savo vitrinoms. Taip 1932 m. jis pradėjo savo verslą – įkūrė kompaniją Iwasaki Be-I, kuri ir šiandien dominuoja japonų gastronominių reprodukcijų gamybos versle.

Tokius patiekalų modelius, gaminamus nebe iš vaško, o iš plastiko, restoranai gali įsigyti specialiose parduotuvėse. Tokijuje yra gatvė, vadinama Kappabashi-dori, taip pat žinoma kaip Virtuvės miestas (angl. Kitchen Town), kurioje įsikūrę apie 170 parduotuvių, prekiaujančių viskuo, kas skirta virtuvei, restoranams ir maistui gaminti. Ten šis plastikinis maistas ne tik parduodamas, bet ir gaminamas. Kadangi Japonijoje tėra tik keli didieji gamintojai, ši gamyba neša didžiules kasmetines pajamas. Kuo geresnis restoranas, tuo daugiau jis nusiteikęs investuoti į kuo patrauklesnį ir tikroviškesnį valgiaraštį.

Žinoma, jei virtuvės šefas gamina išskirtinį patiekalą ir masinės gamybos produkcija jam netinka, jis savo sampuru gali pasigaminti pats. Kas galėtų paneigti, kad tai labai primena maisto gamybos procesą?! Viskas prasideda nuo tikro maisto, kuris apipilamas skystu silikonu tam, kad būtų išgauta tiksli forma. Į silikoninę formą vėliau pilamas skystas plastikas ir kaitinamas, kol sukietėja. Paskui telieka išgauti tikrovišką vaizdą, kuriam naudojami dažai, teptukai. Beje, kokybiškiausia produkcija dažoma rankomis.

Netikri produktai kartais net apdorojami tikrais stalo įrankiais tam, kad būtų išgautas kuo realesnis vaizdas. Jie pjaustami ir dėliojami tokia pat tvarka, lyg būtų ruošiamas tikras patiekalas. Kiekvienas elementas išlaiko savo pirminius aspektus, išskyrus skonį. Kaltinkite dėl to japonų perfekcionizmą, nes jie mėgsta, kad dirbtinė daikto kopija ne tik būtų puiki, bet ir lenktų originalą.

Itin skaniai ir tikroviškai dažniausiai atrodo desertai.

Šiuos meno kūrinius galite pamatyti ne tik restoranuose ir užkandinėse. Suvenyrų krautuvėlėse galima įsigyti ir miniatiūrinių maisto patiekalų kopijų, kabinamų ant raktų, puošiančių mobiliuosius telefonus ar tiesiog skirtų mažoms prisiminimo dovanėlėms.

Dabar jų galima pamatyti labai daug kur. Vaizduojami ne tik japoniški patiekalai, bet ir pica, alus, salotos, troškiniai (anglų k. curry) ir t. t.

Kartais vaizduojami netgi atskiri ingredientai, kurie įeis į pasirinktą jūsų patiekalą, pavyzdžiui, į blynelių įdarą.

Jei ruošiatės vykti į Japoniją, įdomu, kad plastikinio maisto gamintojai turistams, norintiems pabandyti pasigaminti mėgstamo patiekalo muliažą, organizuoja specialias pamokėles. Galite sužinoti grafikus ir užsiregistruoti.

Tekstas Linos Tuskėnaitės