Niekas neskaičiavo, bet ir taip aišku, kad per pandemiją parduotos tonos nosinaičių, nes sloga – pirmas ligos pranašas. O ir šiaip sunku įsivaizduoti rankinę, kurioje nebūtų gurgždančios servetėlių pakuotės. Tačiau mūsų nejaudina buitine atlieka tampantis popierius. Smagiau pakalbėti apie tikras NOSINES, kurių, panaudotų, laukia šilto vandens ir kvapnių skalbiklių vonia.
Kai dizainerė Rei Kawakubo pristatė kiauras nosinaites, į kurias nebuvo įmanoma dorai išsišnypšti, niekas labai nenustebo: japonė avangardistė visada siūlo tai, kas drumsčia įprastą tvarką. Tačiau šiuokart Kawakubo bandė ne šokiruoti, o atlikti švietėjišką misiją – priminti, kad nosinės, mūsų vertinamos tik kaip praktiškas daiktas, kažkada turėjo kitą paskirtį.
Apie ką pasakoja nemari Williamo Shakespeare’o tragedija „Otelas“ ir kodėl mauras klausė mylimosios, ar ji spėjo pasimelsti? Nes jo žmonos nosinę Jagas pakišo Kasijui ir pakuždėjo Otelui, kad Dezdemona jam neištikima.
Ta nosinaitė svetimo vyro rankose buvo toks svarus argumentas, kad Otelas net nebandė gilintis į įvykius: pasmaugė žmoną, ir tiek... Gana nerimti Shakespeare’o amžininkai tokių aistrų gal ir nesuprato, bet drama jiems neatrodė iš piršto laužta. Mat tie amžininkai žinojo ypatingą nosinių vertę.