Dabar žodis TUNIKA beveik nevartojamas. Naujųjų technologijų amžiuje sunku pripažinti, kad genialu tai, kas paprasta. O tunika yra kaip tik tokia: banali, primityvi, nekainuojanti jokių kūrybinių pastangų, bet gajesnė už devynis gyvenimus turinčią katę.
Imame du ar tris metrus audinio, sulenkiame pusiau ir iškerpame skylę galvai. Jei kas nors nežino, kaip atrodo tunikos, – prašom, tai paprasčiausias ir populiariausias jų variantas. Jis, net baisu pagalvoti, buvo vertinamas dar iki Kristaus ir vilkimas paties Išganytojo, o dabar kabo kas antroje spintoje.
Vienintelė
Kodėl senutė tunika neskuba apkerpėti? Klauskime profesionalų. Kiekvienas siuvėjas ras argumentų jos naudai. Pirmiausia pasakys, kad tuniką lengva pasiūti – net su rankovėmis, suimtais šonais, padailinta galvos anga. Paskui pridės, kad po jos beveik nelieka audinio atraižų. Jei orientuosimės į laikus, kai dar nebuvo „Singer“ siuvimo mašinų, o medžiagas žmonės audė rankomis, tokie motyvai – patys svariausi.
Pirmosios tunikas pamėgo graikės, tik anuomet audinio stačiakampis buvo vadinamas peplu. Nuo aprašytos primityvios tunikos jis skyrėsi tuo, kad sulenkta medžiaga buvo perkerpama ir suimama ant pečių. Kartais ją prilaikydavo masyvūs bronziniai smeigtukai. Anot Herodoto, jie ir pražudė drabužį: peplai buvo uždrausti, nes temperamentingos graikės aksesuarą ėmė naudoti kaip ginklą ir pasmeigė kelis vyrus.
Peplą pakeitęs chitonas menkai skyrėsi nuo pirmtako – irgi buvo stačiakampė tunika. Bet ją jau vilkėjo ne vien damos, o audinį ant peties suimdavo fibula vadinamos segės: nukentėti nuo jų galėjo nebent savanoriai, kantriai laukę, kol bus atkabintas tas daiktas ir tinkamai suimtas jo klibantis smaigalys.