Nijolė Pareigytė – apie paauglystę, darbus nuo 13-kos ir profesiją, kurią norėtų išbandyti
Su energija ir puikia nuotaika per gyvenimą žengianti grupės „69 Danguje“ narė, renginių vedėja Nijolė Pareigytė (38) puikiai žino, ką reiškia sunkus darbas ir pastangos dėl savo svajonių ir tikslų. Nuo 13-kos metų įvairius darbus išbandžiusi atlikėja įsitikinusi, kad kuo daugiau užimtumo turi jaunas žmogus, tuo mažiau jam lieka laiko „maištavimui“ ir savo potencialo švaistymui.
Jau balandžio 5-ąją jaunimo festivalyje „VibeLift“, Nijolė apie tai papasakos plačiau ir su jaunaisiais žiūrovais pasidalins savo muzikinio kelio istorija, atsakydama kaip „Nepabosti scenai: kur slypi ilgamečio spindesio paslaptis?“.
Nijole, kada prasidėjo jūsų muzikinis kelias?
Nuo darželio! Augdama Klaipėdoje lankiau darželį, kuriame turėjome nuostabią muzikos vadovę, skatinusią daug dainuoti, šokti, vaidinti. Būtent ji pastebėjo mano muzikalumą: kol vaikai miegodavo, aš važiuodavau koncertuoti – dainuoti arba groti skudučiais, kanklėmis. Ji sakė mano tėvams, kad leistų mane į Eduardo Balsio menų gimnaziją, kur toliau galėčiau semtis muzikinių žinių. Tiesa, tuo metu ten mokėsi tik berniukai, o mano karta buvo pirmoji, kuomet įstoti galėjo ir mergaitės. Pradžioje mano tėvai nesutiko vesti manęs į šią gimnaziją, tėtis sakė, kam man ta muzika reikalinga, bet galiausiai įstojau į fortepijono specialybę ir be muzikos negaliu gyventi iki šiol.
Visgi buvo laikas, kai ir pati mąsčiau, kad iš muzikos negyvensiu. Vienuoliktoje klasėje išėjau iš menų gimnazijos, kad išsilaikyčiau valstybinius egzaminus, kadangi pirmoje vietoje visada buvo muzika, o mokslai antroje. Galiausiai po mokyklos įstojau į Tarptautinio verslo administravimo studijas anglų kalba, o po bakalauro pasirinkau Europos Sąjungos teisės ir administravimo magistro studijas. Visgi gyvenimas sudėliojo taip, kad niekada pagal profesiją nedirbau ir dabar išgyvenu tik iš muzikos.
Balandžio 5 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje festivalyje „VibeLift“ susitiksite su jaunimu pasidalinti savo patirtimis. Prisimenate, kokia pati buvote paauglė?
Visą laiką buvau labai imli, pradėjau dirbti nuo 13-kos metų pas tėtį darbe valytoja. Nuo 15-kos metų papildomai pradėjau dainuoti merginų grupėje „Savana“, turėjome ir turą po Lietuvą, daug koncertuodavau, prisimenu, kaip manęs prodiuseris net iš pamokų atvažiuodavo paimti (šypsosi). Paskui šokau go-go renginiuose ir klubuose iki pat pirmo kurso. Būdavo grįžti ketvirtą ryto, pamiegi kelias valandas ir išeini į pamokas. Tėvai turėjo vieną sąlygą – jei nukenčia mokslai, viską turiu nutraukti, bet mokyklą baigiau gerais pažymiais ir viską suspėjau. Labai norėjau daug veikti ir būti savarankiška, tėvams nereikėjo manęs išlaikyti, pati galėjau sau viską nusipirkti. Buvau išties užimta ir tikriausiai net neturėjau laiko, kada išgyventi maištingą paauglystę, nebuvo ir jokių dramų. Dabar suprantu, kad visos dramos prasideda iš neturėjimo ką veikti.
Ar tokį „užimtumo“ metodą taikote ir auklėdama savo dukrą Patriciją?
Žinoma, Patricija tikrai ne tiek užimta, kaip buvau aš, bet taip pat turi nemažai veiklos. Ji muzikuoja, lanko žirgyną, po pamokų eina pas korepetitorius mokytis papildomai, o sekmadieniais su pirmosios komunijos mokyklėle lanko bažnyčią. Tikiu, kad užimtas vaikas, paauglys neturės laiko pašalinėms mintims.
Esate nuolatiniame judesyje – koncertai, renginiai, šventės... Iš kur semiatės energijos? Ar visada jos pakanka?
Kažkas visada kenčia, bet gyveni ir bandai dėliotis, ieškai balanso. Su metais energijos mažėja, tačiau vis tiek laviruoju ir visada savęs klausiu, kaip jaučiuosi, jei reikia – pristabdau tempą. Visgi aš tuo pačiu energijos darbui pasikraunu dirbdama. Labai myliu žmones ir man pasisekė, nes visada matau juos linksmus, gražius, su pakilia nuotaika, taip „pasikraunu“ ir aš.
Neretai jaunas žmogus pasiklysta abejonėse, kokį profesinį kelią pasirinkti. Savuoju muzikiniu keliu pradėjote žengti dar nuo vaikystės, tačiau ar kada pasvajojote, kokią kitą profesiją norėtumėte išbandyti?
Norėčiau būti rašytoja. Skaitau daug knygų, domiuosi istorija, tad dažniausiai mano rankose – istoriniai romanai. Kartais sau pasvajoju, kad keliaučiau ir radus savo kampelį rašyčiau gražią istoriją ant vandenyno kranto (šypsosi).
Stebėdama šiuolaikinę jaunąją kartą, ko labiausiai norėtumėt jai palinkėti?
Išbandyti viską ir neeikvoti laiko ir jėgų, kol jų dar yra daug. Būti žingeidiems, groti gitara, mokytis kalbų, sportuoti, kurti, svajoti, bet negulėti ant sofos su kaseku ar alkoholio taure rankoje. Aš pati pirmąkart paragavau alkoholio pirmame kurse, o dabar kai vedu išleistuves dvyliktokams, pirmas tėvų klausimas būna, kokius užsakinėt vaikams kokteilius... Kai jaunimas per anksti pradeda vartoti svaigalus, jų smegenis tiesiog nyksta, o taip jie gali praleisti progą suvokti save. Manau, kad per žingeidumą ateina supratimas, kas tu esi, kokios tavo stipriosios ir silpnosios vietos, taip gali suvokti, kuo nori būti ateityje. Nekiškit sau kojos, nebūkit kaip visi, būkit išskirtiniai ir drąsiai leiskitės į savęs paieškas per tikslingas patirtis.