BRUKLINO TILTAS – vienas seniausių Niujorko simbolių ir bene garsiausia asmenukių vieta. XIX amžiaus pabaigoje tai buvo ilgiausia pasaulyje kabamoji konstrukcija ir pirmoji, kuriai panaudoti plieniniai lynai. Tilto statybos epopėja liko istorijoje kaip inžinerinio genialumo, drąsos ir atsidavimo pavyzdys, tačiau visuomenę išgąsdino paslaptinga liga, kuri dar ir šiandien neramina narus bei astronautus.
Kaip sakė Kerė iš „Sekso ir miesto“, „Manhatanas – sala. Kaip ir kiekvienoje saloje, joje gyvena žmonės, kurie čia gimė, ir žmonės, kurie negali iš jos išvykti.“ Salą iš visų pusių juosia vanduo. Iki XIX amžiaus pabaigos Manhataną buvo galima pasiekti tik vandens transportu arba įšokus į vandenį ir pasidarbavus galūnėmis. Jokio tilto į kitą pusę nebuvo.
Vakaruose Manhataną skalauja Hadsonas. Anapus jo – Naujasis Džersis. Šiaurėje ir rytuose teka Harlemas, ten – Bronksas. Dar yra Rytų upė – kitoje jos pusėje stovi Kvinsas su Bruklinu. Iš tikrųjų nei Harlemo, nei Rytų upės nėra tikros: tai vandenyno sąsiauriai, kurie skiria Manhataną nuo didelio sausumos gabalo – Long Ailando, už kurio prasideda Atlanto vandenynas. Priklausomai nuo potvynių ir atoslūgių, Harlemo ir Rytų upės keičia savo kryptį keletą kartų per parą. Plaukti nuo kranto iki kranto buvo sunku ir pavojinga, bet tekdavo.