Nomeda ir Šarūnas Saukos: suderinę meną ir provincijos buitį

Užsislaptinę kaime, jie taip ir neįsipaišė į provincijos kontekstą. Tiesiog tyliai ramiai kovoja su buitimi ir tapo. „Diena neužsiskaito, jei netapei“, – sako Nomeda. Sukasi sostinės kultūriniame gyvenime, džiugina Vilnių personalinėmis parodomis. Kaip dabar – milžiniškoje „Maldžio“ galerijos erdvėje Nomeda eksponuoja drobes, subtiliai, kruopščiai ir nepaprastai ekspresyviai išmargintas gėlėmis. Pastaraisiais metais jos paveikslai neslepiamai moteriški: niūrius ir tamsius tonus pakeitė ryškūs ir vaiskūs, tragizmo kupinas figūras – augalai, žiedai, alijošiai ir... lapių kailiukai. Šarūnas Sauka – šokiruotojas: milžiniškos siurrealistinės drobės skrupulingai ir preciziškai ištapytos hiperrealistine maniera. Daug kūno. Nuogo. Negražaus. Deformuoto. Ar apirusio. Išpuošto brangakmeniais ir perlais arba bent jau ornamentais.

Mažas geltonas namelis

Žinau, kad į savo teritoriją dailininkai sunkiai ir nenoriai įsileidžia žurnalistus. O Sauka, kaip byloja legendos, išvis nelinkęs kalbėtis. Visgi įtikinu priimti į svečius. Netoli Dusetų įvyksta nedidelis, bet gera pranašaujantis incidentas su krikščioniškuoju simboliu – žuvimi: nuo tvenkinio žemai skrisdamas vanagas iš nagų paleidžia didelį gyvą karpį ir šis teškiasi į priekinį mūsų automobilio stiklą, laimė, kliudo tik uodega. Tai – lyg palaiminimas.

Prisiminus, kad garsaus kolekcininko namuose viena siena nukabinėta tik Šarūno Saukos darbais, dabar vyksta personalinė jo paroda Švedijoje, o ne per seniausiai – abiejų Maskvoje, atrodė, jog ir provincijoje jiedu bus susikūrę didmiestišką, erdvų, patogų gyvenimą su milžiniškomis šviesiomis dirbtuvėmis. O iš tiesų prieš kokius šešiasdešimt metų statytas namelis – nedidelis, medinis, ryškiai geltonas, nuo gatvės taip pasislėpęs žalumoje, kad nesimato. Iš jo sklinda elektrinės gitaros garsai – sūnus Mykolas repetuoja. Kiemas – „laukinis“. Nomedos daržas – gal kvadratinio metro dydžio, bet ir jį ketina rugiagėlėmis apsėti. Su žole nebekariauja, nebent pavasarį, kol dar žiba viltis, kad įmanoma sode tvarką palaikyti.

Jie – priešybės. Nomeda nuoširdi, ekspresyvi, šneki. Tylenis Sauka žodžius dėsto lėtai, švelniu lyg kunigo balsu. Reikia gerai įsiklausyti, rimtai jis kalba ar jau lenda ironijos dygliai. Į Nomedos tiradas įterpia vieną kitą „inkliuzą“. Menininkai priima šiltai ir vaišingai. Belaukdami mūsų prigrybavo. Sauka sėdi lauke prie namo ir smuikininko pirštais filigraniškai, lyg drožinėtų miniatiūrą, kruopščiai valo baravykus ir raudonikius. „Nomeda labai mėgsta kinišką virtuvę: grybus su kirminais...“ – murma Šarūnas. Tai nugirdusi ši užsikvatoja: „Ilgai nebuvo grybų – radome tik keturis, ir visi sukirmiję. Negi išmesi – juk taip norisi! Išdarinėjau, iškepiau – puiku, dar grietinės uždėjau.“ „Bet skylutės vis vien matėsi, – prieštarauja Sauka. – Kai aš valau grybus – lietuviška virtuvė būna, kai Nomeda – kiniška.“ „Jei kinams skanu kirmėlės, o mums – baravykai, tai sudėjus baravykus su kirmėlėmis išeina dieviškas patiekalas!“ – nenusileidžia žmona.

Kol Sauka baigia tvarkyti rudens gėrybes, nuseku vidun paskui Nomedą. Nedidelį namą pusiau skelia siauras koridorius. Kairėje išsirikiavę trys kambariai – Mykolo, pianino ir „salionas“. Dešinėje – „skladukas“ (koks gražus kaimiškas žodis!), virtuvė, laiptai į mansardą. Iš virtuvės tarp sienos ir krosnies įspraustos siaurutės durelės veda į šventovę – Šarūno dirbtuves. Nomeda leidžia įkišti nosį. Apstulbstu: tai nedidelis, maždaug septyniolikos kvadratinių metrų, kambarys. Prie ilgosios sienos atremtas dar nebaigtas milžiniškas paveikslas. Nomedos „dirbtuvė“ – mansardoje, šviesiame kambaryje. Čia jos „laboratorija“, kur buria, komponuoja gėles ir „lapes“: „Vis dėlioju, dėlioju lapių kailiukus, kol jos labai žmogiškai įsitaiso ir tapant atgyja...“

Nomeda pasiūlo „pokalbiauti“ mažame namuke, vadinamame pavėsine – buvusioje kaimynų lauko virtuvėlėje, kuri į kiemą buvo įkelta kranu. Įsitaisome su fotoaparatais, diktofonais, taurėmis ir vynu. Pokalbis apie buitį, būtį, vaikus, kūrybą ir meną bus smagus – su daugybe užsikvatojimų, be jokios gėlos, liūdesio ar irzlumo gaidelių. Nonkonformistai jie, menininkai iki pat sielos gelmių. Jiems nesvarbu kur tapyti. Nes dailininkas kuria vienas, su savimi.

Išsitremti į Dusetas...

Teiraujuosi, prieš kiek metų čia pabėgo. „...ir už ką“, – mano klausimą pratęsia Šarūnas. Nomeda juokiasi, kad geriausia skaičiuoti pagal Mykolą – jam buvo penki mėnesiai, kai čia atvažiavo ir nebeišvažiavo. O Mykolui bus aštuoniolika... Dukrai Monikai – dvidešimt treji. „Labai patiko kūrenti krosnis, vandenį iš šulinio nešioti...“ – sako su ironija. Juk ji – asfalto vaikas – gimusi, augusi Vilniuje... „Ne, – paneigia. – Gimiau Dusetose: mamytė atvažiavo vasaros pabaigoje pas savo tėvus ir pagimdė mane. Tada šis miestelis dar buvo rimtas ir normali ligoninė su gimdymo, chirurginiu, infekciniu skyriais, gal penkiolika daktarų dirbo. Gyvenau Vilniuje, o vasaras leisdavau Dusetose.“

Žinomi dalinininkai sostinę iškeitė į provinciją. O juk visi menininkai teigia, kad reikia pasaulinėse metropolijose gyventi, kur daug meno – Paryžius, Londonas, Niujorkas. Vilnius jau tampa provincija... „Na, jei jau Vilnius provincija, tai kuo čia blogiau?“ – gūžteli pečiais Nomeda. „Koks skirtumas, kurioje provincijoje tapysi – Vilniuje ar Dusetose, – atitaria Šarūnas. – Vilnius, Paryžius, Niujorkas – tai kapituliavimas prieš adresą. Niujorkas... tu sėdėk nors ir baloj – svarbiausia, nutapysi gerą paveikslą arba ne. Na, kažkada jaunystėje porą mėnesių dirbau Danijoje. Kaip žvėris tapiau. Ir jokio skirtumo. Nebent jei esi bendraujantis dailininkas – tai gal ir svarbu, kur gyveni ir kuri. Bet per tą bendravimą š... su kūryba išeina.“

Sakau, su kūdikėliu išvyko, o juk Vilniuje vaikus auginti – komfortas: karštas vanduo, centrinis šildymas... „Taip, – linkteli Nomeda. – Bet, mieloji, mes savo kampo neturėjome – pas Šarūno tėvus gyvenome.“ „Viršulyški, – ištaria Šarūnas lenkiškai. – Dabar tie rajonai jau savo nuotaiką turi. Jokie kaimiški rūkai ir peizažai jiems neprilygsta. Stebuklas...“ „Kiek gali tėvams sėdėti ant sprando?“ – retoriškai klausia dailininkė.

Nomedos teiraujuosi, kaip su kūryba, kai užgriūna tokia sunki buitis. „Nerūšiuoji – kaip yra, taip ir gyveni. Gal keletas metų išsibraukė, kai visai buvo užgriuvusi. Bet truputį tapydavau vasaromis, kai dienos ilgesnės ir nešalta... Tik atvažiavę labai teisingai gyvenome: bulves sodinome, šiltnamį kaimynas pastatė – auginome agurkus, pomidorus – juk pirkti nieko nebuvo...“

„...medžių prisodinome“, – tęsia Šarūnas. „Net kamienus balinome!“ – prisimena Nomeda. „Jooo, net iki to buvome nusiritę... – linguoja galvą Sauka. – Neseniai bulvių derlių nurinkau: Nomeda iš pavasario pasodino dvi prie savo nasturtų. Tai smagus bulviakasis: VIENAS nukasiau visą derlių! Pusę jo pietums, pusę – „žiemai“. Kaimiečiai skundžiasi, kad šiemet neužderėjo bulvės, užtat mums – labai gerai.“

„Kai pagalvoju, Jėzau, kiek žmonių yra, kurių buitis sunki. Taigi kapstosi, – susimąsto dailininkė. – Buvau labai atsidėjus menui. Paskui – labai vaikams, šeimai. Šarūnas tapė, ir man atrodė, kad to gana – juo labai tikėjau, man patiko, ką jis kuria. Atrodė, tai svarbu, ir vaikai svarbu. Na, atidaviau duoklę buičiai. Buitis – ne vaikai, o kas aplink. „Pampersų“ tada nebuvo, – net pačiupinėti neteko. Buvo vystykliukai, upė Šventoji šalia – ir viskas. Nei skalbimo mašinos, nei komunalinių patogumų – nykštukų namelis kieme, šulinys.“ „Šulinys užšaldavo“, – primena Sauka. „Tada į upę, į eketę... – juokiasi Nomeda. – Mykolas gerokai paaugęs buvo, kai namuose atsirado vandentiekis ir kanalizacija.“ „Dabar gyvename poniškai“, – konstatuoja Sauka.

„Neišsiparduodantieji“

Kai pagalvoji, kiti jų vietoje prabangoje maudytųsi – Saukų paveikslai tikrai turi rinką. Tačiau tai – menininkai, kurie neparduoda savo kūrybos. Tapo „į stalčių“: dar anksčiau Nomeda man prisipažino, kad yra „apžora“ ir negali skirtis su savo tapyba, viską nori turėti, tik kartkartėmis eksponuoti. Net parodose „neišsiparduoda“. Abiem, sako, tai nemalonu. Tarstelėjus, kad yra Lietuvoje madingų menininkų – turtingų, Sauka tik gūžteli pečiais: „Yra apsukrių ir neapsukrių. Aš iš pastarųjų. Labai mažai sukuriu paveikslų. Vienas giriasi šešiasdešimt per mėnesį nutapęs – irgi rado kuo didžiuotis, kad „pratrydo“. Atvažiavo čia kartą kito tapytojo žmona su milijonieriais: „Kas kaltas, kad mano vyras tapo greičiau už tave...“ Aš kuriu dvejus metus, jis tokį paveikslą per dvi savaites nupiešia, o kaina – ta pati. Tai negaliu aš taip gyventi kaip jis. Negaliu įsitaisyti patogumų. Ką darysi, aš – lėtas. Dėl to mano tokie marškiniai. Ir mašina...“ „Na, tik nepradėk dabar graužtis“, – nukerta Nomeda. „...o tapyti kaip ant seilės nei Nomedai, nei man ranka nekyla. Kuriame taip, kad mums patiktų.“

Šarūnai, gal jūsų paveikslus bijo pirkti? Gal vaikystės baimės ir „froidizmai“ juose atsispindi? (Sauka dėbteli į mane.)

Nomeda: Šarūnėli, kodėl tapai ne taip gražiai kaip Moną Lizą, o subjauroji? Moterį pieši ne kaip kokią Mariją, o šašuotą?.. Manau, jis nėra pats sau atsakęs į klausimą, kodėl nori ne pagražinti, o pabjaurinti.

Šarūnas: Atsakiau.

Nomeda: Nesugebėtum tapyti gražiai ir kad labai saldu nebūtų? Riba per slidi?

Šarūnas: Tapyti gražiai ir kad nebūtų saldu yra daug sunkiau nei negražiai. Einu lengvesniu keliu.

Nomeda: O kiti tuo netiki.

Šarūnas: TU eini sunkesniu keliu – per sąvokų sunaikinimo kelią, ir niekas nesupranta, kad gražu yra gražu. Grožis yra grožis. Gėris yra gėris. Mona Liza gražu? Visi išjuoks! Džokonda gražu tik su ūsais, kaip Marcelis Duchampas nutapė. Nebėra sąvokos GRAŽU. Nomeda ją atkuria. O aš teku senąja postmodernizmo srove – bjaurumo estetika, grožis nėra estetinė vertybė... Nomeda yra tikroji kovotoja už meną, gėrį ir žmoniją. Ji – kaip pirmoji krikščionė... Baisiai sunkus kelias.

Nomeda, jis šneka su ironija?

Vienu balsu: Ne!!!

Nomeda: Jis kalba be ironijos. Kai Šarūnas sako, kad Nomeda tapo gerai ir geriau už mane, visi juokiasi.

Jums yra skirtumas, kuris šeimoje tapo geriau?

Šarūnas: Mes žinome (juoko choras): Nomeda geriau tapo. Net lyginti negalima. O jie juokiasi.

Nomeda: Gyvename kartu, lygiavertiškai dalijamės buitį, auginame vaikus, vienas tapo, kitas tapo. Gal tu ir jautiesi didesnis o aš mažesnė, nežinau. Bet visuomenė akivaizdžiai nupiešusi Sauką ir jo šešėlį, o tame šešėlyje dar auga alijošius, gal ir su spygliukais. Mes patys galime neigti, bet per šią parodą akivaizdžiai pasimatė: „Štai Saukienė pagaliau išlindo iš po Saukos šešėlio…“

Ir niekas netiki, kad Šarūnas pripažįsta, jog tapau gerai. Visi juokiasi ir priima kaip Saukos humorą...

Pokalbį nutraukia pietų pertrauka: Nomeda greitai pakepa ką tik pririnktų baravykų. Juos sukirtę pasiimame puodukus su Saukos turkiškai virta kava ir grįžtame į pavėsinę. Čia dar kelias valandas diskutuojame apie kūrybą, kaip ją (ne)veikia provincija. Temsta. Metas grįžti į sostinę.