Norvegijos karališkoji šeima, arba Laimės šalies valdovai

Jo Didenybės prosenelis, pirmasis Norvegijos karalius Hokonas VII, Danijos princas, į sostą buvo išrinktas – gana neįprasta detalė kalbant apie monarchiją. Taip nusprendė parlamentas, kai Norvegija nutraukė dinastinę uniją su Švedija ir atsisakė švedų karaliaus Oskaro II valdžios.

Toliau viskas klostėsi nuosekliai: Hokonui (t. y. jo žmonai Modei Velsietei) gimė Olafas, vėliau tapęs karaliumi Olafu V.

Olafui ir princesei Martai gimė Haraldas, patetiškai vadintas „princu, kurio laukė“. Šeimoje augo dvi vyresnės seserys, tačiau dinastijai reikėjo berniuko – iki 1990 m. sostą paveldėti galėjo tik vyriškosios lyties įpėdinis.

Beje, vyresnioji karaliaus sesuo princesė Ragnhild mirė 2012 m., sulaukusi aštuoniasdešimt dvejų, o jaunesnioji Astrid šiemet atšventė aštuoniasdešimt penktąjį gimtadienį – tikra ilgaamžių šeima.

2016 m. Jo Didenybė Haraldas V minėjo ketvirtį amžiaus soste: mažytė, turtinga ir viena laimingiausių vietų žemėje laikoma Šiaurės šalis po šiai dienai yra karalystė. Karalystė, kuri myli savo karalių ir karalienę Sonją – vasarą aštuoniasdešimtmetį švęs ir ji. Ta proga monarchų porai buvo sukurta nauja monograma, pristatyti nauji oficialūs karališkosios šeimos portretai ir šeima visus metus bus spaudos akiratyje. Kaip sakyta, karalystė myli karalių, o karalius atsako tuo pačiu: Haraldo V, kaip ir jo tėvo bei senelio, devizas – „Alt for Norge“ – „Viskas Norvegijai“.

Princas, svajojęs vairuoti traktorių

Pirmuosius trejus gyvenimo metus princas Haraldas praleido Skaugume, karališkojoje rezidencijoje Oslo priemiestyje. Tuomet, kai Norvegija dar nežinojo turinti naftos, net valdovai gyveno kaip paprasti miestiečiai kaimiečiai. Kaip viename iš interviu prisiminė karalius, vaikystėje jis padėdavo kaimynams kasti bulves ir svajojo kada nors sėsti prie traktoriaus vairo.

Deja, traktorininko karjera nesusiklostė: 1940 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir karaliaus šeima buvo vienas pagrindinių taikinių (apie tai 2016 m. sukurtas neblogas filmas „Kongens nei“ – „Karalius sako „ne“; jo premjeroje pasirodė visa karališkoji šeima). Vos tik įsiveržus Vokietijos armijai, princesė Marta su vaikais pasitraukė iš šalies – naktį perėjo Norvegijos ir Švedijos sieną, o paskui persikėlė į Ameriką, kur ir pragyveno iki pat 1945 m. Angliškai Haraldas V iki šiol kalba su amerikietišku akcentu.

Vyriškoji šeimos dalis – tėvas ir senelis – praleido karą Londone, vadovavo Norvegijos vyriausybei tremtyje, organizavo pasipriešinimą šalies viduje. Jokių dviprasmiškų ryšių su naciais, jokių mėginimų kolaboruoti, kuo kaltinamos kelios kilmingiausios Europos giminės ar kai kurių šalių valdžia... Nenuostabu, kad 1945 m. namo grįžusi karališkoji šeima buvo labai šiltai sutikta.

Gyvenimas stojo į vėžes ir sosto įpėdinis – pirmasis iš karališkosios šeimos – išėjo į paprastą valstybinę pradinę mokyklą. Tie patys mokytojai, tie patys reikalavimai, tie patys prašymai atsivesti tėtį nusižengus. Ką gi padarysi, kad tėtis – karalius... Iš apsaugos – du policininkai prie vartų.

Iš privilegijų – asmeninė jachta, su kuria princas, susižavėjęs buriavimu, dalyvavo varžybose. Ir net pelnė prizines vietas – 1964 m., 1968 m. ir 1972 m. atstovavo šaliai olimpinėse žaidynėse, o 1982 m. pelnė pasaulio čempionato sidabro medalį. Užbėgant už akių istorijai galima pasakyti, kad 2005 m., praėjus dviem mėnesiams po širdies operacijos, Haraldas V ir jo komanda laimėjo Europos pirmenybes. Jo Didenybei buvo šešiasdešimt aštuoneri!

Kaip ir dera, princas įgijo gerą išsilavinimą: Oslo katedros mokykla, įkurta dar viduramžiais (devizas – „Non scholae, sed vitae discimus“ – „Mokomės ne mokyklai, bet gyvenimui“), Oslo universitetas, Karo akademija, politikos, istorijos ir ekonomikos studijos Oksforde. Jis rimtai mokėsi karaliaus amato: šiandien Jo Didenybė Haraldas V – Norvegijos kariuomenės vyriausiasis vadas, armijos ir karinių oro pajėgų generolas, Norvegijos laivyno admirolas. Ir Norvegijos protestantų bažnyčios galva (kitaip nei jo kolegos, Danijos ar Ispanijos karaliai, Haraldas V niekada nebuvo įsivėlęs į jokius skandalus su moterimis).

Geras valdovas – profesija

Profesiniu atžvilgiu karaliui nieko neprikiši.

Ir žurnalistai, ir publika žino: rašyti apie gerą žmogų nepalyginti sunkiau nei apie tokį, kurio biografijoje esama dėmių. O skaityti apie nuodėminguosius irgi įdomiau. Profesiniu atžvilgiu karaliui nieko neprikiši. Nei tėvas, nei senelis nebendradarbiavo su fašistais, nors Hitleris ir kūrė planų dėl dinastijos, neturėjo pašalinių žmonų ir net karūna nuo galvos ant galvos ėjo nuosekliai. Princas Haraldas irgi buvo geras, darbštus ir klusnus sūnus – kol įsimylėjo.

Princų meilė prasčiokėms – ne nūdienos socialinių sluoksnių sąmyšio ženklas. Bet, kad ir kokie klusnūs sosto įpėdiniai, meilė turi stiprių argumentų.

Valstybės tarybos narys ir regentas princas Haraldas (pavadavo tėvą karalių, dėl sveikatos negalėjusį eiti pareigų) ir Sonja Haraldsen susipažino studentų vakarėlyje. Sonja buvo „nekarališka medžiaga“: audinių prekeivio dukra ir siuvėja, baigusi Oslo profesinę mokyklą. Finansų, mados dizaino ir socialinių mokslų studijos Lozanoje ir Oslo universiteto diplomas gerai atrodė pardavėjos reziumė. Ir nesolidžiai – potencialios karalienės biografijoje.

Pagal Konstituciją sosto įpėdinis ar įpėdinė, susituokę be monarcho valios, ir jų vaikai netenka teisės į sostą. Princas devynerius metus prašė tėvą leidimo vesti. O paskui pareiškė atsisakysiąs karūnos, kuri jam reiškianti mažiau nei jausmai mylimai moteriai. Dinastijos krizė būtų buvusi baisus dalykas – Norvegija vos priprato prie dabartinių valdovų, o jau, žiūrėk, reikia importuoti naujus.

Santuokai, galėjusiai suskaldyti šalį, turėjo pritarti parlamentas ir vyriausybė. Ir princas tokį leidimą išmušė! Po gerų trijų dešimtmečių tokį pat triuką pakartos jo įpėdinis princas Haakonas, panašiu būdu išsikovojęs teisę vesti Mette Marit Tjessem Hoiby, vienišą motiną, auginančią sūnų nuo buvusio mylimojo, nuteisto už narkotikų prekybą.

Sonja Haraldsen, po vestuvių tapusi princese Sonja, o 1991 m. – karaliene, tapo idealia valdovo žmona. Kai po tėvo mirties karalius Haraldas V prisiekė parlamente, Sonja stovėjo šalia – o juk moterys ten nebuvo kviečiamos bemaž septyniasdešimt metų! Kitaip nei būgštauta, nelygios vedybos nieko nesugadino ir nesuardė. Atvirkščiai – būsimojo karaliaus ištikimybė pasirinktai moteriai sujaudino norvegus ir pelnė porai meilę.

Po karūnacijos karalius ir karalienė apkeliavo visą šalį – įskaitant šiauriausius kraštus, gyvenančius poliarinės nakties sąlygomis. O 2005 m. karalienė Sonja tapo pirmąja monarche, kada nors aplankiusia Antarktidą: Jos Didenybė atidarė norvegų mokslinių tyrimų stotį Karalienės Modės Žemėje. Smulkmena, bet patvirtinanti, kad mažoji audinių pardavėja pasirodė verta karūnos, o Norvegijos valdovas jau jaunystėje buvo apdovanotas įžvalgumu.

Beje, kas nežino, norvegai sako vienas kitam tu, taip pabrėždami, kad visi jie – viena šeima. Ir tik karalius bei jo šeima pagerbiami kreipiniu jūs. Šitaip piliečiai bendrauja ne tik su dabartiniu sosto šeimininku, bet ir su visa dinastija... O kai karalius pirmąkart rimtai susirgo, buvo paguldytas į paprastą valstybinę Oslo ligoninę. Jį galėjai matyti tame pačiame ligoninės sodelyje, kaip ir kitus pacientus (tiesa, monarchui buvo skirta atskira palata ir prie jos durų pastatytas policininkas – vyriausiajam gydytojui atsibodo netvarka, kai smalsuoliai grūdosi prie kilmingojo ligonio durų ir prašė autografo). Po Haraldo V į tą pačią palatą buvo paguldytas Oslo autobuso vairuotojas: jis akimirksniu tapo vietos įžymybe – žmogumi, miegojusiu karaliaus lovoje.

Karališkųjų rūmų parkas irgi atviras visiems norintiems. Ir tik ne taip seniai nedidelis kampelis buvo atskirtas monarchui pasivaikščioti. Tiesa, perregima pertvara – Norvegijos karalius neturi, ko slėpti nuo pavaldinių.