Antrojo pasaulinio karo įkarštyje laikraščiams naujienų netrūko, tačiau Stefano ZWEIGO (1881–1942) savižudybė tolimajame Brazilijos Petropolyje kuriam laikui net užgožė įvykius Rytų fronte ir Šiaurės Afrikoje. Tragedija atsidūrė beveik visų didžiausių pasaulio leidinių antraštėse: „1942 metų vasario 22 dieną 60-metis rašytojas ir jo jauna žmona išėjo iš gyvenimo... Didis žmogus negalėjo ištverti epochos barbariškumo.“ Dviejų vienas prie kito prigludusių kūnų nuotrauka apskriejo visus laikraščius.
Zweigas buvo gražios, melodramatiškos baigties meistras. Lyg tikras vokiečių romantikas jis dievino efektingus ir nenuspėjamus finalus. Išeiti tyliai, kukliai ir nepastebimai atrodė ne jo stilius.
Prieš mirtį sutuoktiniai paliko trylika laiškų. Teisindama savo poelgį Charlotte nelabai įtikinamai parašė, kad mirtis taps Stefanui išsilaisvinimu, kaip, beje, ir jai, astmos išvargintai žmonai. Klasikas buvo kur kas iškalbingesnis: ant stalo gulėjo vokas su nurodymais dėl šuns, nepamiršta padėkoti Rio de Žaneiro gubernatoriui už svetingumą.
Atsisveikinimo laišką gavo ir pirmoji Zweigo žmona: „Brangioji Friderike! Kai šis laiškas pasieks tave, man jau bus geriau. Matei mane Osininge ir žinai, kad po ramybės periodo mano depresija tapo kur kas gilesnė. Aš taip kentėjau, kad negalėjau susikaupti niekam. Ir tas įsitikinimas, kad karas užsitęs ne vienus metus, kol galėsime grįžti į savo namus, mane veikė slegiančiai...“