Nuo pedagogikos dizaino link pasukusi Viktorija Bugajenko: „Mintys ir svajonės tikrai pildosi“

– Kūrybinę veiklą pradėjai sulaukusi 24-erių, ką veikei iki tol?

– Tėtis pasakojo, kad kai buvau dar maža sakydavau, jog būsiu dizainerė. Žodžio reikšmės nesupratau, bet gal jau tada ryškėjo mano kūrybinės veiklos poreikis. Nors tam tikras mano išskirtinumas ir matėsi, menininkės manyje niekas tikrai neįžvelgė. Taigi, įstojau studijuoti socialinių mokslų, pagal išsilavinimą esu socialinė pedagogė. Baigusi mokslus pradėjau dirbti mokykloje socialine pedagoge ir auklėtoja. Ir nors darbas man labai patiko, jaučiau kūrybos, kuris būtų lyg atsvara apie problemiškas situacijas besisukančiai kasdienybei, trūkumą. Vėliau vaikams pradėjau kalbėti apie karjeros galimybes ir savirealizacijos svarbą. Būtent tai mane ir paskatino permąstyti asmeninius prioritetus, tad auklėtiniams baigus mokyklą, o man – magistro studijas, iš karto išėjau iš darbo mokykloje.

– Kokia buvo tavo pirmoji kūrybinė platforma?

– Dar dirbdama mokykloje pradėjau užsiiminėti rankdarbiais, tai man tapo savotiška meditacijos forma. Pirmieji darbai buvo kaklo aksesuarai, juose buvo daug siuvinėjimo karoliukais. Pradėjau kelti savo darbus į „Facebooką“ ir suvokiau, kad vis plečiasi mano darbais besidominčių žmonių ratas. Svarbus buvo ir mano draugo Juliaus palaikymas – jis tvirtai manimi tikėjo ir sakė, kad turiu tai daryti rimčiau. Taip atsirado pirmoji kūrybinė platforma, pavadinta „Juodasis karoliukas“. Šis pavadinimas gimė natūraliai ir romantiškai – kartą Julius netyčia savo kuprinėje parsivežė vieną juodą karoliuką...

– Kaip ilgainiui keitėsi tavo kūryba, jos formos ir mastai?

– Viskas vyko labai natūraliai. Iš pradžių bute Vilniuje turėjau vieną dėžutę savo darbų reikmėms, po to stalą, o vėliau ir visas kambarys buvo skirtas mano kūrybinei erdvei. Kaip tik tuo metu nusipirkau dar ir siuvimo mašiną, pradėjau siūti kepurėles ir šalikus. Kai klientų ratas dar labiau padidėjo, pradėjome mąstyti apie kūrybinę studiją. Suradusi pirmąją kūrybinę erdvę Vilniaus centre, ėmiau kurti ir drabužius.

– Kaip „Juodasis karoliukas“ virto „Zefyru“?

– Poreikis keisti pavadinimą atsirado gavus švelnios, bet konstruktyvios kritikos iš vieno kliento vyro, kuris draugiškai pastebėjo, kad pavadinimas „Juodasis karoliukas“ jau nebeperteikia prekinio ženklo veido. Juk juokinga, kai nuo galvos iki kojų mano kurtais drabužiais apsirengęs suaugęs vyras visiems turėdavo sakyti, kad jo apranga – prekės ženklo „Juodasis karoliukas“... Naujo pavadinimo ieškojome apie 3 mėnesius, o suradome jį vėl labai natūraliai. Vienas pirmųjų mano kūrinių buvo balta suknelė ir kai Julius mane su ja fotografavo pasakė, kad atrodau kaip zefyras. Be to, ir pati suknelės medžiaga tekstūriškai labai priminė zefyrą, tad pavadinimas puikiai tiko.

– Kalbamės naujoje kūrybos studijoje Vilniaus senamiestyje. Kuo ji skiriasi nuo pirmosios erdvės?

– Ankstesniojoje studijoje jau darėsi ankšta, o kai kolektyvas moteriškas, tai labai svarbu. Be to, Vilniaus senamiestis man visada atrodė mistiškas, turėti jame savo darbo erdvę buvo sena svajonė. Dabar, kai jau turiu tokią erdvę, dažnai sakau, kad su norais ir svajonėmis reikia atsargiai! Mintys materializuojasi, o svajonės tampa realybe.

– Papasakok apie kūrybinį procesą – kaip gimsta idėjos ir prekės ženklu „Zefyras“ pažymėti daiktai, koks yra tavo darbo ritmas?

Net nenorėčiau, kad mano kurti drabužiai patiktų visiems. Didžiausias komplimentas, kai pasako, jog mano kurti rūbai įdomūs.

– Esu priklausoma nuo savo darbo – ir nuo šios vietos, ir nuo veiklos. Net griežtų savaitgalių nėra – juk kūrybiniame procese negali būti mygtuko „įjungti“ ar „išjungi“. Netgi manau, kad jei gali „išjungti“ savo mintis nuo kūrybinės veiklos, reikėtų susimąstyti, ar tau to tikrai reikia. Patikslinsiu, kad aš nekuriu drabužių kolekcijomis. Nesakau, kad tai teisinga ar ne, tiesiog taip yra. Dažniausiai tai būna fix idėjos. Įdomu, kad siuvimo taisyklių ir dizaino niekur nesimokiau. Vienintelis prisilietimas prie siuvimo buvo per močiutę, kuri gal ir dabar iš viršaus mano rankas dėlioja... Kadangi nežinau siuvimo taisyklių, jos man nesukuria ribų, neatima natūralaus polėkio kurti. Dažniausiai savo siuvėjoms pasakoju, ką noriu matyti, o jų darbas jau yra vidinė drabužio architektūra. Man svarbiausia, kad sukurtas rūbas keltų emociją, o jei jos nėra, vadinasi, kūryba nuėjo veltui. Net nenorėčiau, kad mano kurti drabužiai patiktų visiems. Didžiausias komplimentas, kai pasako, jog mano kurti rūbai įdomūs.

– Kaip formavosi ir kaip dabar atrodo tavo kolektyvas?

– Dabar mūsų yra 5 ir dar Julius daugiau nei viena koja. Kolektyvas susiformavo labai paprastai – iš poreikio. Kadangi nė vienas žmogus negali būti visų sričių profesionalus, pajutau poreikį plėsti kolektyvą, turėti šalia savęs profesionalų. Man kolektyvas yra be galo didelė vertybė ir net negalėčiau pasakyti, kad jis dirba man – mes visi čia dirbame dėl bendro tikslo, todėl, kad visiems labai įdomus kūrybinis procesas. Kai samdau žmones, svarbiausiais man tampa žmogiškieji faktoriai – studijoje praleidžiame labai daug laiko, tad tarp žmonių turi justi komfortą.

– Visada labai įdomu, kas įkvepia kurti?

– Tikrai labai įkvepia žmonės, pavyzdžiui, mūsų klientės. Jos nerealios, dažnai pačios atneša idėjų, už kurias padėkoju. Taip pat turiu įdomų santykį su muzika, tiesa, įdomu, kad mane įkvepia naujos negirdėtos melodijos ar dainos, o ne mėgstami kūriniai. Žinoma, turiu silpnybę seniems žurnalams, bei senoviniams filmams, kuriuose vaizduojamos moterys itin fatališkos ir elegantiškos.

– Ar galėtum nupasakoti koks yra „Zefyro“ stilius?

Kai dirbdama mokytoja dėvėdavau griežto kirpimo kostiumėlį, pusė mano galvos buvo nuskusta. Tad ir mano kūrybą galima laikyti klasikine, su vyraujančiais nestandartiniais akcentais.

– Aš dažnai ir pati klausiu kolegių, koks gi mūsų stilius. Galėčiau tik tvirtai pasakyti, kad „Zefyro“ stilistikoje vyrauja klasikinis siluetas. Gal tai ateina iš manęs pačios, juk dalį gyvenimo dirbau griežto aprangos stiliaus reikalaujančiose vietose. Žinoma, net kai dirbdama mokytoja dėvėdavau griežto kirpimo kostiumėlį, pusė mano galvos buvo nuskusta. Tad ir mano kūrybą galima laikyti klasikine, su vyraujančiais nestandartiniais akcentais. Aišku, su laiku stilius keičiasi. Pavyzdžiui, anksčiau mano kurtuose drabužiuose buvo daugiau spalvų, dabar jau vyrauja vienspalviškumas, minimalizmas, juodi ir pilki tonai.

– O ar tavo pačios stilius atspindi „Zefyrą“?

– Mano pačios kurti rūbai tikrai sudaro solidžią asmeninės spintos dalį. Tačiau nebijau ir greitosios mados parduotuvių, tik stengiuosi nepirkti iš ten itin populiarių aprangos detalių. Vilnius tikrai mažas miestas, o išsiskirti man norisi.

– Kokie dizaineriai tau labiausiai imponuoja?

– Žinoma, žemai lenkiu galvą prieš maestro Juozą Statkevičių. Taip pat labai patinka Ramunė Piekautaitė ir jos atsidavimas darbui. Bendrai galiu pasakyti, kad lietuvių dizainerių kūrybos sąmoningai neseku. Kodėl? Nes vėliau pasąmonė netyčia gali atkartoti kolegų darbų detales. Dabar Lietuvos madoje matau daug suvienodėjimo, neretai mūsų šalies mados lauke vyrauja viena forma, kuri tiesiog skirtingai interpretuojama. Kalbant apie užsienio madą, labiausiai seku tinklaraščius. Mano mėgstamiausia tinklaraštininkė – Ivana Carpacio „Love Aesthetics“. Jos estetikos pojūtis man užgniaužia kvapą.

– Ar galima sakyti, kad šiuo metu labiau koncentruojiesi į drabužių, o ne aksesuarų kūrybą?

– Mano kūrybos studijoje puikiai dera mano kurti drabužiai ir menininkės Virginijos Armonos kurti fajanso aksesuarai – širdies, zefyro formos pakabukai. Kadangi mūsų su Virginija kūryba papildo viena kitą, dažnai klientės išsineša mano ir Virginijos kūrinius kartu.

– Dabar, kai jau turi patirties, gal gali pasidalinti mintimis apie verslo pradžią ir tai, kokią matai jo ateitį?

– Labai gerai, kad mano kūrybos pradžia neprasidėjo nuo verslo plano. Jei prekės ženklą būtume pradėję nuo skaičiavimų, tikrai dabar kūrybos studijos neturėtumėme. Visiems sakau, kad jei kilo bent kokia menka idėja, reikia bandyti ją įgyvendinti ir viskas. „Zefyras“ augo natūraliai ir šis procesas mums buvo labai įdomus. O jei jau prakalbome apie ateities planus, tai jau dabar atsiranda įvairių partnerių iš butikų užsienyje, bendraujame su žmonėmis iš Vokietijos ir Norvegijos. Taip pat smagu, kad Lietuvoje mus pačius pradeda matyti kaip partnerius, augantį produktą. Bendrarbiaujame su „Lofto“ komanda. Manau, tikrai jau matomės kaip augantis prekės ženklas ar net potencialūs darbdaviai.

Viktorijos Bugajenko favoritai:

• Kvepalai: Comme Des Garcons „Wonderwood“
• Aksesuaras: tatuiruotės
• Moto: anksčiau kartodavau „kas man gali pasakyti, kad negaliu“, o šiandien sakau labai paprastai „GALIU“!
• Svarbiausias daiktas kosmetinėje: blakstienų tušas – akimis ištransliuojame jausmą, o manosios yra visiškos išdavikės
• Knyga: Antanas Škėma „Balta drobulė“
• Filmas: Kas porą metų peržiūriu visus „Seksas ir miestas“ serialo sezonus. Gana lėkštas pasirinkimas, bet jame vis atrandu naujų detalių, stiliaus pojūtį ir tą naivų kasdienį moteriškumą. Jaučiu kaip keičiuosi pati, moteriškėju, todėl ir akcentai – kableliai ir daugtaškiai – su kiekviena peržiūra sudedami skirtingose vietose...