Nuo tvarto iki mados podiumo: kaip šiaudai užkariavo pasaulio didmiesčius

Ne modeliai, ne dvynės – tiesiog bičiulės Anne Dear ir Eileen May neatsispyrė vienodoms šiaudinėms skrybėlėms, 1957-ieji / Vida Press nuotrauka
Ne modeliai, ne dvynės – tiesiog bičiulės Anne Dear ir Eileen May neatsispyrė vienodoms šiaudinėms skrybėlėms, 1957-ieji / Vida Press nuotrauka
Julė Šiurkutė
Šaltinis: Žurnalas „Legendos“
A
A

Kai vartaisi ant šieno belaukdamas, kol kas nors atropos ir įgels, kai pešioji iš plaukų šiaudgalius, šis organinis pluoštas atrodo nesuderinamas su mada. Bet yra kaip yra: mados pramonė mėgsta ŠIAUDUS. Jie, ilgai užsibuvę kaime, virto stilingais aksesuarais, kurių vasarą prireikia didmiesčiuose ir kurortuose.

2006-aisiais mados chuliganą ir maištininką Jeaną Paulį Gaultier aplankė mūzos kaimietės. Į savo pavasario–vasaros šou jis atgabeno tonas šieno. Ir už tai gavo per galvą: kolekcija buvo puiki, bet jos vertintojai tapo neadekvatūs. Kažkam ašarojo akys, keletui mados redaktorių prasidėjo sunkesnės alerginės reakcijos, o dauguma paryžiečių tiesiog žiaukčiojo nuo papuvusio šieno kvapo.

Po metų Gaultier pavyzdžiu pasekė Johnas Galliano („Dior“), tik – jau pasimokęs iš kolegos nelaimės. Jo 2007-ųjų pavasario–vasaros kolekcija irgi buvo demonstruojama ant šieno, tačiau sausutėlio, gražiai atspindinčio tai, kad visi ponai ir jų kultūra gimė provincijoje. 2010-aisiais Karlas Lagerfeldas („Chanel“) bandė suartinti valstiečius ir aristokratus: jį įkvėpė Marijos Antuanetės kaimo vizija. Lagerfeldo klėtis skaniai kvepėjo, o mūsų laikų piemenaitės ir piemenėliai drąsiai krito ant šampūnuose plauto šieno. Pirmasis po pandemijos gyvas, ne virtualus, šou – „Jacquemus“ 2021-ųjų pavasario–vasaros kolekcijos pristatymas – vyko tikrame kviečių lauke, kažkur toli nuo Paryžiaus.