Liudvikas Saulė ir jo įpėdiniai buvo puikūs politikai, bet kai prancūzai palaimingai šypsodamiesi juos mini, turi omeny ne karalių darbus, o jų pramogas. Taip pat – VERSALĮ, anuomet buvusį absoliučios monarchijos simboliu ir rojaus analogu, nesibaigiančių malonumų ir meilės sala.
Liudvikas XIV, save praminęs Karaliumi Saule, jautėsi gal tik šiek tiek menkesnis už Dievą. Jis garsėjo kaip didžiausias visų laikų pasipūtėlis, bet puikybė buvo jo politika. Ir Versalio rūmai tapo glamūro epicentru ne šiaip sau – jų spindesio pavydėjo visų kraštų monarchai. Kai koks nors švedas ar britas bandydavo aiškinti prancūzui, kad jo šalyje mokesčiai mažesni ir dangus – žydresnis, ginčas visada baigdavosi Liudviko XIV tautiečio pergale: „Bet mano karalius gyvena Versalyje!“
Į jį Liudvikas XIV oficialiai persikėlė 1682-aisiais. Čia apsigyveno ir jo šeima, meilužės, nesantuokiniai vaikai, giminaičiai, ministrai, jam artimi aristokratai. Tačiau daugumą Versalio įnamių sudarė pasiturintys prisiplakėliai, kurie mokėjo už tai, kad būtų arčiau karaliaus, nes jam patikęs žmogus galėjo tikėtis aukštų pareigų, tapdavo įtakingu asmeniu. Šie ponai buvo tarsi egzotiški augalai, išdygę stebuklinguose Versalio soduose: skaistalais skruostus nurausvinę vyrukai ir damos, besivaržančios iškirpčių gyliu. Spalvingi personažai kūrė rūmų koloritą, bet jų tikslas – patikti karaliui – buvo sunkiai pasiekiamas.