Kai 1994-ųjų kovo 2-ąją tuometinio Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – Nacionalinio) dramos teatro Mažojoje salėje įvyko spektaklio pagal Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Nusišypsok mums, Viešpatie“ premjera, niekas nenujautė, kad tai taps istoriniu, vienu garsiausių Vilniaus mažojo teatro pastatymų. Jau pirmasis spektaklis sulaukė visiško triumfo, ir tapo aišku, kad atverstas naujas teatro puslapis.
„Nusišypsok mums, Viešpatie“ sujaudino ne tik lietuvių, bet ir pasaulio teatrinę visuomenę. Spektaklį režisavo Rimas Tuminas, vaidino Mažojo teatro žvaigždės: Sigitas Račkys, Andrius Žebrauskas, Inga Burneikaitė, dabar jau šviesaus atminimo Vytautas Šapranauskas, Gediminas Girdvainis, Vytautas Grigolis ir kiti.
Ar gali triumfuoti istorija, ar gali nelaimė ir netektis virsti džiaugsmu? Teatre viskas įmanoma. „Nusišypsok mums, Viešpatie“ – apgalvotas, išmąstytas spektaklis, turintis kelis kulminacinius taškus. Tos kelios aukštumos – visų pirma vežimo krovimas. Tokią emocinę įtaigą įmanoma pasiekti tik kinematografe: mažoje scenos dėžutėje vyko visuotinis judėjimas. Tai buvo panašu į verdantį katilą, kai nebespėjai užčiuopti atskirų detalių ir tave užvaldė visuma, nes režisierius plonu minties siūlu braukė per sąmonę it smičiumi per smuiką. Scenos dulkės tapo vieškelio dulkėmis, o dideli, gremėzdiški daiktai priminė gyvenimo trapumą ir laikinumą. Režisieriui mirtis švytėjo.