Operos barmenai: Rafailas Karpis ir Deivydas Praspaliauskas

Šį kartą pro ausis naudingos informacijos apie Deivydo patirtį už baro bei susižavėjimą operos užkulisiais nepraleido režisierė D. Ibelhauptaitė, na o garsusis šefas jau rengia gėrimų meniu: „Kadangi veiksmas vyksta Italijoje, - faktas, kad bus daug Prosecco, kuris liesis laisvai. Tikiuosi, kad dar poryt pavyks sumaišyti ir pasiruošti Limoncello. Taip pat manau, kad visai norėčiau pasiūlyti keletą degančių koktelių ir Kruvinoji Meri iš gerų itališkų pomidorų turėtų būti topas. Aš tikrai rimtai pasiruošęs!“, - pasakojo D. Praspaliauskas. Tačiau visgi kaip gimė idėja lipti į sceną? Nejaugi virtuvės mago svajonėse – ir aktoriaus, ar dainininko karjera?

D. Praspaliauskas: „Visų pirma, kalbant apie operą, nuo pat pirmos dienos man gerus jausmus kėlė ne tik solistai, bet ir visa užkulisių komanda, kuri daro nematomus dalykus, nes aš pats gyvenu tokiame gyvenime, - kur už užkulisių yra atliekamos labai svarbios funkcijos. Tad man visąlaik labai patiko tie juodai apsirengę žmonės, kurie perstumia visas dekoracijas ir kažkada esu apie tai užsiminęs, kad mielai galėčiau kažką pastumdyti, jeigu reikia, ir tiesiog pasitarnauti fiziškai. Kai pasiūlė būti barmenu spektaklyje, iškart prisiminiau, kad mano pirmoji profesija ir yra barmeno. Tik niekada nebuvo įgyvendinta. Kažkiek dirbau barmenu, bet dabar daugiau užsiimu maistu, restorano priežiūra, vadovavimu. Barmenas lieka kaip hobis ir čia Dalia visai pagelbėjo tuo klausimu bei pataikė ten, kur reikia. Manau, kad tai įdomu, - kitokia veikla. Bus labai įdomu pažiūrėti kaip viskas vyksta iš kitos pusės, kaip iš scenos atrodo žmonės sėdintys ir žiūrintys į tave. Aišku, kažkiek bijau susimauti, - faktas, bet tikiuosi, kad man šita rolė tiks. Niekada neuždainuosiu. Pirma noriu pasižiūrėti kas tai ir kaip tai vyksta.“

Kalbinome ir R. Karpį, - kaip jaučiasi operos solistas, nedainuodamas scenoje? Juk tikriausiai, visai ne kaip žuvis vandenyje?

R. Karpis: „Tai nėra visiškai svetima, kadangi prieš tapdamas operos dainininku, dirbau statistu operose. Mano pirmas toks vaidmuo buvo arabų mergaitė tuometiniame „Karmen“ pastatyme. Taigi, atlikti vaidmenį be dainavimo nėra taip jau ir netikėta, o šiuo atveju net įdomiau ir smagiau, nes pradėję galvoti apie tokį pasirodymą, supratome, kad žiūrovas mane pamatęs tikisi, jog pradėsiu dainuoti. Manau, kad yra kažkoks efektas, įdomu, kai matai operos solistą, tikiesi, kad jis pradės dainuoti ir vis lauki kada, bet tai taip ir neįvyksta. Tai - lyg smagus pokštas, ir man smagus pabuvimas, pasirodymų paįvairinimas.“

Kaip, kodėl sutikote pasirodyti šiame vaidmenyje? Kuo šis pasirodymas domina jus, kaip atlikėją, kokių iššūkių sulaukiate?

R. Karpis: „Pasirodyti sutikau, nes man labai patinka daryti tai, kas nekasdieniška, įdomu, nestandartiška ir esu 100% įsitikinęs, kad bendrą operos vaizdą kuria ne tik dainuojantys atlikėjai. Ir antrame plane veikiant, galima paįvairinti ir pagražinti vaizdą scenoje. Tai ne visai mano, bet tuo pat metu ir yra mano amplua, juk šiandien teatre ir operoje amplua iš viso nebelieka.

Šis pasirodymas domina tuo, kad atsiranda naujos, nekasdienės ir netikėtos užduotys, su kuriomis atlikdamas vaidmenį su dainavimu, susitvarkytum visai kitaip. Iššūkiai... na, gal toks pasirodymas tampa ryškesniu aktoriniu, nei dainuojant iššūkiu, suvaidinti ir įsijausti, nesugriauti visumos, būti laiku ir vietoje. Tai tiesiog kitokia užduotis, kurią norisi gerai atlikti ir paįvairinti spektaklį.

Aš be galo džiaugiausi, kai vieną sykį kaip partnerę turėjau savo labai mylimą ir gerbiamą vokalo pedagogę Sigutę Stonytę. Esame kartu atlikę šį vaidmenį ir tai buvo labai, labai linksma, netikėta ir smagu. Abudu tai darėme su labai dideliu užsidegimu ir labai smagiai nusiteikę.“

Taigi, belieka laukti naujų iššūkių ir dėmesio vertų kokteilių Kongresų rūmų scenoje!