Operos solistė Charlotte – stebina: apie pusiau lietuvišką kilmę, brangiausias „tašes“ ir rūbus iš šiukšlių maišų
Lietuvoje gyvenimą kuriančią operos solistę Charlotte Kilsch apibūdinti vienu žodžiu būtų sunku. Mergina garsėja tiek įspūdingu balsu, tiek ne ką ryškesniu stiliumi, tiek nelietuviška pavarde.
Operos solistė, choro vadovė, dainavimo mokytoja, išskirtinio madaus jausmo savininkė – apie Charlotte galima pasakyti daug, o kartu ir nepasakyti beveik nieko.
Ch.Kilsch gimė Vokietijoje, kur jos lietuvę operos solistę mamą atvedė darbas. Vokiečių kalbos Charlotte neužmiršo – juokiasi, kad susikalbėjimui jos užtenka.
Šiandien su tėčiu kelis kartus per metus besimatanti portalo Žmonės.lt pašnekovė atvėrė širdį apie savo kilmę, pirmąsias ryškaus mados jausmo apraiškas, batų bei rankinių kolekciją ir atskleidė, kaip netikėtai jos gyvenime atsirado muzika.
„Mano tėtis yra vokietis, mama lietuvė – buvo meilės emigrantė. Tėvai susipažino, kai mama koncertavo Vokietijoje, nes ji yra pianistė. Jie susitiko, įsimylėjo ir tada atsiradau aš. Bet vis dėlto galiausiai ji labai pasiilgo namų ir tuomet, kai man buvo 3 metukai, mes grįžome į Lietuvą.
Bet su tėčiu aš nenutraukiau kontakto ir iki šiol pas jį skraidau kelis kartus per metus. Po kelias savaites pabūnu. Taip pat dažnai kalbamės vaizdo skambučiais“, – pokalbį pradeda Charlotte Kilsch.
Paklausta, ar yra perkandusi vokiečių kalbą, mergina juokauja – gramatikos prasme tikrai yra ką veikti. Tačiau meilė Vokietijai ir vokiečių kalbos žinios niekur nedingo.
„Esu pusiau vokietė ir turiu sąsajų su Vokietija iki šiol. Bet kadangi nuo 3 metukų gyvenu Lietuvoje, tai dėl to ir moku lietuviškai kalbėti ir rašyti.
Aš šneku vokiečių šnekamąja kalba – jie mane supranta, aš juos suprantu. Bet, tarkim, prielinksniai yra atskiras pasaulis ir patys vokiečiai kartais juos painioja – ten yra ką veikti. Gramatiškai ne taip jau ir taisyklingai kalbu, bet susišneku“, – sako Ch.Kilsch.
Rūbai iš šiukšlių maišų
Savo ryškų stilių „Instagram“ platformoje demonstruojanti Charlotte sako, kad muzika ir mada ją lydi nuo pat mažumės – merginos mama yra pianistė, koncertavusi ir tuo metu, kai laukėsi dukters.
Tiesa, nedaug trūko, kad į menus pašnekovė taip ir nepasuktų.
„Tikriausiai muzika atsirado pirma, nors kiek save prisimenu, aš vaikystėje ir iš šiukšlių maišų darydavau rūbus ir klijuodavau, lipdydavau juos...
Niekad nemaniau, kad muzika gali būti reali specialybė. Aš ją buvau nustūmusi truputėlį į antrą planą. Septintoje klasėje Vilniaus Algirdo muzikos mokykloje baigiau fortepijono specialybę, bet negalvojau sieti su tuo gyvenimo.
Svarsčiau studijuoti mediciną, kaip mano senelis, kuris buvo profesorius, o ir šiaip mano šeima tokia medikų pakraipos. Dar galvojau apie architektūrą.
Dvyliktoje klasėje per paskutinį skambutį juokais sudainavau „Time to Say Goodbye“ ir žmonės pradėjo klausti, kodėl aš nestoju į muziką. Pakartotinei sesijai išsilaikiau visus egzaminus, parašiau prašymą ir įstojau į LMTA.
Tada jau opera mano gyvenime atsirado visam laikui“, – amerikietiškus kalnelius primenančią istoriją pasakoja Ch.Kilsch.
Įspūdinga batų ir rankinių kolekcija
Charlotte Kilsch socialiniuose tinkluose rodo ir ne muzikinę savo pusę – mergina renka išskirtinius batus ir rankines. Tiesa, pati kolekcionierės etiketės kratosi – sako, kad įspūdingi aksesuarai ją patys susiranda.
„Aksesuarai – viena iš mano aistrų. Nors anksčiau labai mėgau minimalizmą, bet, žiūriu, su mano noru madoje reikštis kūrybiškai to minimalizmo sunkiai sekasi laikytis. Rankinių kolekcijos sunkiai atsisakyčiau.
Aišku, prie daiktų neprisirišu, bet tai tiesiog man patinka. Sakyčiau, čia tokia mano kūrybos rūšis. Nevadinčiau to kolekcionavimu. Tiesiog kai pamatau labai gražų, nestandartinį dalyką, tai tada aš privalau jį įsigyti arba bent pasiskolinti“, – pasakoja pašnekovė, šiuo metu spintoje talpinanti apie 30 rankinių, kurias mėgsta ir paskolinti draugams.
Tiesa, ne visi aksesuarai pirkti parduotuvėje – didelę dalį jų Charlotte yra pasidariusi pati ar perėmusi iš mamos. Visą gyvenimą mėgusi įdarbinti rankas – ar siūti, ar lipdyti, ar verti karoliukus – kūrybinga mergina džiaugiasi, kad atsiradus socialiniams tinklams, atsirado ir dar daugiau įkvėpimo kūrybai.
„Kai kuriuos pasidarau pati arba idėja galvoje gimsta, arba kažkaip sukombinuoju kelias idėjas į vieną. Mane visą gyvenimą lydi rankdarbiai – vis pasisiūnu ar susiklijuoju kažką.
Kaip sakoma, kirpėjai visur mato tik plaukus. Taip ir aš – man patinka gražūs batai ir aš juos visur matau. Ar koks rankinukas patraukia dėmesį... Randu ir kelionėse, neturistinėse vietose.
Yra daiktų, kuriuos perėmiau iš mamos. Nėra taip, kad jų intensyviai ieškočiau, bet jie patys tarsi mane susiranda“, – šypteli Ch.Kilsch.
O štai nuo klausimo, kuris eksponatas jos spintoje brangiausias, ji žaismingai išsisuka: „Man brangiausi daiktai yra širdžiai brangiausi.
Aišku, jeigu randu kažkokį „dealą“, kaip kad tada, kai gyvenau Florencijoje stažuodamasi po magistro, tai išvis gerai. Pavyzdžiui, rasdavau vardinį rankinuką už 150 eurų, šiaip kainuojantį kelis šimtus eurų. Tai kaip nepaimsiu?
Jei kalbėsime iš piniginės pusės, yra ir materialiai brangių rankinukų. Bet man brangiausi tie, kurie iš mamos arba pačios sukurti.“
Komentarų neskaito
Charlotte Kilsch gatvėje akį patraukia kaipmat – mergina mėgsta puoštis ryškiomis spalvomis, o jos skardus juokas aidi iš toli. Paklausta, ar nesijaudina išeidama į gatvę išskirtinai apsirengusi, operos solistė patikina, kad pastaruoju metu Lietuvoje požiūris į stilių pasikeitė.
„Pradžioje rodžiausi tik socialiniuose tinkluose, bet paskui gatvėje atkreipiau dėmesį į žmones, kurie gražiai ir išskirtinai atrodo – kaip jie puošia miestą! Iš tikrųjų tada po truputį, po truputį ir išsilaisvinau.
Dabar ir gatvėn taip išeinu, ir džiaugiuosi, kad laisvėja ir Lietuva, ir Vilnius. Yra netgi tokių renginių, kur gali išsibandyti tuos visus įvaizdžius, ir tada po truputį jau ir taip išeinu į gatvę.
Žvilgsnių sulaukiu, bet dažniausiai teigiamų, nes, kaip ir sakiau, Lietuva laisvėja. Esi girdėjusi, kad yra platformų, kur kažkas kažkur kažką apkalbinėja, bet man tai neįdomu, nes man nereikia liaupsių, kad aš kažką gerai darau.
Neskaitau komentarų visiškai“, – pabrėžia pašnekovė.
O ką Charlotte galvoja apie stereotipus, esą operos solistai turi būti solidūs ir ramūs? Pašnekovė įsitikinusi – šį įsivaizdavimą jau prieš ją sugriovė viena garsiausių Lietuvos solisčių: „Tas šleifas tęsiasi per visą studijų laikotarpį. Mus moko būti ramiai, susikaupusiais, jeigu šaržuojant – 8 val. vakaro eiti miegoti, prieš dainavimą nevalgyti riešutų, šokolado ir taip toliau.
O man tai atrodo toks šiek tiek vakarykštis dalykas, tarsi vakar dienos žinios, nes manau, kad visus tuos standartus sulaužė Asmik Grigorian. Ji ne tai, kad chuliganė, bet turėjo savo įsivaizdavimą, be to, buvo kelrodė žvaigždė studentams. Ji neatrodo kaip primadona, neturi operos solisto šleifo už savęs, bet vis tiek tapo geriausiu pasaulio sopranas tiesiog būdama savimi.“
Charlotte priduria: „Aš irgi galvojau, kad operos solistas gali būti belekoks, išsišokti ir panašiai. Aišku, turi būti ir ritmas, vis tiek tu turi save riboti ir taip toliau. Bet jeigu tavo gyvenimo būdas netrukdo tam, jei tu nebaliavoji iki ryto, tai kas čia blogo, kad apsirengsi trumpesnį sijoną ar apsiausi aukštesnius batus?“
„Lietuvos Talentai“ ir choras...be natų
Nuo šių metų Charlotte Kilsch gyvenime atsirado ir dar viena veikla – mergina visai netyčia tapo choro mokytoja! Tiesa, chorvedės etiketės mergina sau priskirti nenori.
„Chorvedė – stipriai pasakyta, nes aš chorvedybos nebaigiau, aš tiesiog esu dainavimo mokytoja, nes baigiau bakalaurą ne tik operos, bet ir vokalo pedagogikos. O po to dar dar operos magistrą atskirai.
Tą diplomą pradėjau po truputį išnaudoti, mokyti mokykloj, dar kažkur – visi darbai mane patys susirado, ir tada po truputį susibūrė ratas mano privačių mokinių. Viena jų buvo mano draugė Dovilė, su kuria pradėjome socialinio choro veiklą Lietuvoje“, – sakė Ch.Kilsch.
Šis choras išsiskiria vienu įdomiu dalyku – jis suburtas išskirtinai ne profesionalams, o megėjams, kurie nori save išreikšti per muziką, susiburti ir gerai praleisti laiką. Norint dainuoti su Charlotte nereikia net mokėti natų.
„Norėjome, kad tiesiog žmonės ateitų be streso, kad neturi muzikinio išsilavinimo ir tiesiog visi gerai praleistų laiką. Dabar egzistuoja du tokie chorai, nes žmonės, norintys dainuoti – tiesiog plūsta!
Po truputį išmokstam tas melodijas ir galų gale susijungia viskas, mokėti natų nereikia. Ateina žmonės, kurie sako aš gyvenime nedainavęs, nemoku dainuoti, o čia įvyksta kažkoks stebuklas, bendra sinergija, bendras tikslas ir visi atsipalaiduoja“.
Pokalbiui einant į pabaigą, kalba pasisuka apie dar vieną Charlotte gyvenimo nuotykį – tiesą sakant, pasak operos solistės, tai tapo viena iš priežasčių, kodėl ji apskritai pasuko į muzikos pusę. Mat būdama aštuntoje klasėje, mergina sudalyvavo „Lietuvos talentuose“ – ir ten nuėjo niekam nepasakiusi.
„Kai man buvo 12 metų, dainuodavau duše, o mano mama manė, kad čia ne aš. Net klausė, ar aš ten paleidusi kažką, nors dainavau pati...
Man tai buvo geras stimulas. Niekam nieko nesakiau, užsiregistravau į „Lietuvos talentus“ ir man visai neblogai sekėsi. Kažkaip taip ir pristačiau tą talentą, parodžiau, kad galiu dainuoti operos solistės balsu.
Aišku, vaikiškai viskas ten buvo, tada dar nesimokiau dainavimo, bet tuomet ir užgimė ta mintis, kad dainuoti galiu. Nuėjau iki finalo, į superfinalą nepatekau. Tada varžiausi su šokių trupe, kurioje buvo 50 žmonių.
Labiausiai įsiminė a.a. Vytauto Šapranausko ašaros, jam mano pasirodymas padarė įspūdį.
Dar atsimenu, kad tada man kūrinį padėjo išsirinkti Judita Leitaitė, nes kažkada mama jai akompanavo, buvo jos koncertmeisterė. Ji mane truputį pamokė ir kvėpavimo“, – smagų nuotykį prisimena Ch.Kilsch.
