Operos solistė V. Miškūnaitė: „Jei mokėčiau darytis reklamą, būčiau padariusi geriau“

Tebūnie tai jūsų nuomonė, bet intonacija – gana kategoriška... Itin asmeniškai tai priėmė „bohemiečiai“, kurių kuriami spektakliai rečiau patenka į apdovanojimų sąrašus.

Kaip tik labai diplomatiškai ir apsvarsčiusi žodžius parašiau savo nuomonę, neįvardijau jokių konkrečių žmonių. Tiesiog man nusibodo, jog yra atlikėjų ir kūrėjų, kurie nuolat verkšlena, skundžiasi, kad liko neįvertinti, kad Lietuvoje menas be jų numirs, jie kritikuoja mūsų teatrus, komisijų darbą, apdovanojimų skyrimą... Aš apsisprendžiau dirbti ir gyventi Lietuvoje, myliu savo šalį tokią, kokia ji yra, – su visais trūkumais ir privalumais. Jei norime, kad Lietuva klestėtų, pirmiausia turime atsisakyti masiškai išplitusio negatyvizmo ir noro kritikuoti viską, žeminti visus. Mano straipsnyje buvo daugybė minčių, tačiau didžiausią reakciją sukėlė tik viena aštresnė frazė. O kodėl nepagalvojate, kad nuolatinis pamazgų ant Lietuvos pylimas galbūt žeidžia mano patriotinius jausmus?

Tarp kitko, kreipiausi net į dvi nepriklausomas kalbos ekspertų komisijas – kad išanalizuotų mano tekstą. Paklausiau dviejų dalykų: kokiam asmeniui ar asmenų grupei adresuotas šis sakinys? Ir ar tai yra įžeidžiantis sakinys? Atsakymas iš abiejų komisijų buvo toks pat: „Kadangi nėra tiesioginio kreipinio ir nėra įvardyta jokia konkreti asmenų grupė, tai yra skirta tiems, kurie atitinka tris toliau išvardytus kriterijus. Tiems, kas neatitinka tų kriterijų, tai yra neskirta.“ Į klausimą, ar tai yra įžeidžiantis sakinys, atsakymas buvo: „Taip. Bet tik tiems, kurie atitinka aukščiau išvardytus kriterijus.“ Vadinasi, kurie save priskyrė šiai asmenų grupei, tie ir įsižeidė.

Skandalas taip apkartino nuotaikų prieš Teatro dieną, kad net neatsiėmėte antrojo Auksinio scenos kryžiaus?

Tiesiog taip sutapo, kad tą vakarą dirbau Kauno muzikiniame teatre ir negalėjau dalyvauti ceremonijoje. Žinoma, jaučiuosi labai pagerbta, juk Lietuvoje yra daug gerų solistų. Draugams juokavau: „Kai turėsiu penktą kryžių, tada paklauskite manęs, kaip jaučiuosi.“ Gal tuomet iš tiesų suvoksiu daug pasiekusi.

Kai rinkausi šitą profesiją, negalvojau apie jokius apdovanojimus ir įvertinimus. Mano šeimoje niekas nėra susijęs su menu, muzika, nesu garsių tėvų vaikas. Todėl man dainavimas – iš tiesų pats tikriausias pašaukimas. Šeima net nelabai suprato tokio mano pasirinkimo, buvo priešiškai nusiteikusi, ilgai atkalbinėjo: „Kam tau to reikia? Niekad neturėsi pinigų...“ Vienu metu net atrodė, kad jie teisūs, nes man nesisekė gauti darbo pagal specialybę, be to, anksti sukūriau šeimą, gimė du vaikai – teko rūpintis jais. Dirbau ir padavėja, ir valytoja, o norėjau būti aktorė, dainininkė, norėjau dirbti scenoje. Į operą mane pastūmėjo noras išmokti dainuoti profesionaliai, kokybiškai ir dar galimybė operos scenoje sujungti viską, ką mėgstu, – dainavimą, vaidybą, šokį, judesį. Todėl dabar dažnai einu nepopuliariu keliu ir scenoje aukoju vokalą dėl vaidybos, įtaigaus dramos siužeto. Galbūt klasikinės operos gerbėjai, kurie buvo įpratę scenoje matyti tiesiog stovintį ir dainuojantį solistą, nelabai supranta mane. Ir operos senbuviai iš pradžių daug kritikavo. Tačiau, manau, dainavimą reikia derinti su dinamiška vaidyba, nes tokia turi būti šiuolaikinė opera.

Tik prieš dvejus metus pradėjote nuolat dirbti Operos teatre, sunkiai pelnėte šią vietą, o dabar kone kasmet skinate laurus. Ar nepikta, kad nuo pat pradžių neįvertino jūsų talento?

Jokių nuoskaudų nekaupiu. Per gyvenimą išmokau vieną dalyką: mokytis turime iš priešų, nes tik jie mus verčia ir skatina tobulėti. Mano kelias į teatrą buvo sunkus. Pradžioje turėjau vos du vaidmenis keliuose spektakliuose – keletas pasirodymų per metus. Galvojau, jei ir toliau taip gyvensiu, tikrai nieko nepasieksiu. Ne kartą prašiausi priimama į Nacionalinį operos ir baleto teatrą, bet tuometis generalinis direktorius labai atvirai manęs paklausė: „O ką tu gali duoti teatrui? Lietuvai?“ Ir aš neturėjau ką atsakyti, nes buvau ką tik baigusi akademiją, be jokios patirties. Kita vertus, kaip įgysiu tos patirties, jei neturiu darbo? Kai nebepamenu kelintą kartą atėjau pas generalinį direktorių, buvau tvirtai apsisprendusi: „Duokite man terminuotą darbo sutartį – tik metams. Ir aš jums įrodysiu, kad esu verta dirbti teatre.“ Per tą laiką gavau Metų operos solistės titulą ir pirmąjį Auksinį scenos kryžių. Po tų metų direktorius man pasakė: „Bravo“, ir pratęsė darbo sutartį. Sunkumai grūdina ir verčia tobulėti, už ką turėčiau pykti?

Lietuva – maža, operoje galinčių dainuoti atlikėjų nėra tiek jau daug. Kaip dirbsite su kolegomis, kurie visgi pasijuto įžeisti jūsų nuomonės?

Dirbsiu taip, kaip ir iki šiol. Sutikusi juos darbe, paspausiu ranką, paklausiu, kaip gyvena, kaip sekasi. Darbas scenoje – pirmiausia psichologinis darbas su savimi. Aš nuolat save analizuoju ir stengiuosi išlikti objektyvi.

Buvo reikalaujama, kad viešai atsiprašyčiau. Aš atsiprašiau, bet kadangi visi tie, kurie įsižeidė, išmetė mane iš feisbuko draugų, mano atsiprašymo taip ir nepamatys. Aš juk lygiai taip pat buvau įžeista ir pažeminta po savo pasisakymo. Ir jeigu mano straipsnyje buvo tik vienas sakinys, kuris jiems skambėjo įžeidžiamai, tai ant manęs, kaip asmens, buvo išpilta kur kas daugiau... Dar klausimas, kas turėtų jaustis labiau įsižeidęs. Bet aš nusipurčiau ir einu toliau. Manau, laikas ir gyvenimas viską sudėlios į vietas.

Tai už ką tuomet atsiprašėte?

Už tai, kad mano nuomonė sukėlė tiek daug emocijų visuomenėje. Už tai, kad nuliūdinau ir įskaudinau žmones, kurių visai nesitikėjau įskaudinti. Atsiprašiau tų, kuriuos užgavo mano pasisakymo tonas. Ir už tą pragarišką savaitę, kuri įsuko žmones, visai net nesusijusius su mano komentaru. Atsiprašiau už pasekmes, kurių nenorėjau ir net nesitikėjau sukelti. Tačiau mano nuomonė lieka tokia, kokia ir buvo, – gana juodinti ir keikti Lietuvą.