Kai žmogus įžengia į savo brandos dešimtą dešimtmetį, į viską ima žvelgti pro didesnės patirties ir išminties langą. Kalbinu savo mokytoją, 96 metų Vilniaus Žirmūnų gimnazijos pučiamųjų instrumentų orkestro „Septima“ įkūrėją ir ilgametį vadovą Vytautą SKRIPKAUSKĄ. Žvalus žilagalvis maestro nestokoja humoro jausmo, turi šviesų protą ir gerą atmintį. O jo charizma ir vidinė energija net primena šventąjį, kuris nugyveno dorą gyvenimą ir, matyt, viską jame darė teisingai. Kaipgi kitaip paaiškinti tokį ilgaamžiškumą?
Kurioje Klaipėdos vietoje gyvenote?
Bomelsvitėje, šalia žvejų uosto, šiaurinėje Klaipėdos dalyje, čia pat už mūsų buvo kareivinės ir stadionas. Prie kareivinių rinkdavomės sutikti Naujųjų metų, kadangi lietuvių kariuomenė ta proga šaudydavo fejerverkus ir visokias raketas, per garsiakalbį girdėdavosi lietuviški šūkiai. Šeštadieniais ir sekmadieniais kareivinėse veikdavo kino teatras, jame prieš kiekvieną seansą grodavo pianistas. O vokiečiai rinkdavosi švęsti kitur.
Maestro, papasakokite apie savo vaikystę Mažojoje Lietuvoje.
Tėvas Adolfas Kieva tarnavo Lietuvos kariuomenėje Klaipėdoje, šeštajame pėstininkų pulke, ir su mama susipažino, kai karius išleisdavo į miestą, – ji kilusi iš Darbėnų. Turiu savo mamos – Onos Skripkauskaitės – pavardę. Kada tėvai išsiskyrė, neprisimenu, bet žinau, kad tėvas išvažiavo į Alytų, nes ten turėjo žemės. Su patėviu Stasiu Urbonu mama susituokė jau Kretingoje, kai man buvo ketveri metukai.