Oro balionu virš Alpių viršūnių: oreivis Vytautas Samarinas atskleidė, kokie spąstai laukia pilotų

Nenuostabu. Tiroliečiai, kaip save vadina Austrijos, Italijos ir Vokietijos Alpių regiono gyventojai, ne tik labai nuoširdūs, draugiški ir paslaugūs, bet ir labai darbštūs bei atsakingi žmonės. Nori nenori man primena mus, lietuvius. O kur dar nepakartojamas Dolomitinių Alpių peizažas. Jo nesumaišysi su jokiais kitais planetos kalnais: sykį kritęs į akį, visam laikui lieka  širdyje. Šiuo atveju – manojoje.

Prisipažinsiu, tikrai nebepamenu, kada pirmą kartą atvažiavau į šį Tirolio miestelį: gal 2005 m., o gal 2006 metais? Jei žvilgtelėčiau į savo pirmųjų 700 skrydžių piloto knygelę, atsakyčiau net ir dienos tikslumu. Tačiau kam gi čia ta statistika… Faktas, kad per beveik du pastaruosius dešimtmečius vis grįžtu čia skraidyti, nes kitaip nebeįsivaizduoju nei savo žiemos atostogų, nei oreiviškos karjeros. Viena, kad šie skrydžiai palieka neišdildomus įspūdžius, bet visai kas kita – tie iššūkiai, su kuriais tenka susidurti pilotavimo ir skrydžių planavimo prasme. Per ekspedicijų į Alpes metus ne tik pavyko keliskart laimėti festivalio metu rengiamas varžybas, bet ir sutikti vienus talentingiausių oro balionų pilotų bei išmokti kai kurias sudėtingiausias oreivystės pamokas.

Vaizdo įrašas:

Alpės pilotams išdalija vienodas „kortas“

Šiemet beveik du mėnesius be pertraukos džiuginusios ir daug vilties teikusios oro sąlygos kaip tyčia subjuro, prasidėjus festivaliui. Orai tapo nestabilūs, sunkiai prognozuojami. Per daugiau nei savaitę pasitaikė vos viena, ilgam skrydžiui per Alpes tinkama, diena. Deja, mano kolegos iš Belgijos, su kuriais šiemet sudarėme bendrą komandą, tądien jau buvo pradėję ilgą kelionę namo, apsunkintą prie automobilio prikabintos oro baliono priekabos.

Belgų komandos vadeiva Ramzis, kaip pats juokauja, beveik gimė oro baliono krepšyje. Jis skraido jau daugiau nei du dešimtmečius ir savo verslą, o su juo ir gyvenimo būdą paveldėjo iš tėvo – vieno iš oreivystės Belgijoje ir likusioje Europoje pradininkų. Jo turimas ir mano šio renginio metu pilotuotas orlaivis taip pat unikalus. Jo dizainą sukūrė ir gamybą apmokėjo didžiausio elektroninės muzikos festivalio Europoje, „Tomorrow Land“, komanda. Oro balionas „Zefyras II“ simbolizuoja nei daug, nei mažai: meilę, taiką ir visų pasaulio žmonių bendrystę. Visą baliono paviršių, išskyrus ugniai atsparią dalį, puošia įstabus piešinys, simbolizuojantis keturias gamtos stichijas. Net kiekvienam oro balionui būtinos apkrovos juostos yra visiškai įvyniotos ir paslėptos po piešiniu. Tokia gamybos technologija šį oro balioną padaro ne tik vienu gražiausių kada nors pagamintų tokio tipo orlaivių, bet ir lemia kone rekordinę jo gamybos (o tuo pačiu ir galimų remonto darbų) kainą. Tačiau kalnams, virš kurių pakildavome beveik kasdien, tai buvo nė motais. Kaip visada Alpės visiems pilotams padalindavo vienodas „kortas“, nepriklausomai nuo tavo oro baliono išskirtinumo ar kainos.

Šiais metais visiems jos buvo vienodai prastos. Visus kozirius gamta pasiliko sau, todėl skraidyti teko ypač atsargiai, nepaliekant festivalio slėnio, nepakylant aukščiau nei aukščiausios gretimų kalnų viršūnės. Tekdavo net atšaukti skrydžius, kai po kelių saugios vietos orlaivio startui paieškų valandų pastangos būdavo bevaisės. Tais atvejais nusimindavo tik oreiviškoji asmenybės pusė, kita – turisto arba keliautojo – ne mažiau džiaugės nuostabaus grožio apylinkėmis, net, jeigu jos ir būtų stebimos per automobilio langą. Be kita ko, negalėjau atsispirti pagundai pamatyti biatlono ir kitų žiemos sporto šakų olimpines trasas. Jau ateinančią žiemą čia vyks 2026 metų Žiemos Olimpinės žaidynės!

Startas tarp trijų viršukalnių

Vieną dieną vis tik sulaukėme ilgesniam skrydžiui tinkamo oro. Nors iš kalnų išskristi nepavyko, o nuskridę daugiau nei šimtą kilometrų buvome priversti leistis viename iš šimtų Alpėse esančių kalnų slėnių, šis skrydis buvo nepamirštamas.

Rytas prasidėjo ta pačia, jau kasdiene tapusia, rutina: 7 val. buvau prižadintas žadintuvo signalo ir jau po dešimties minučių, fone arbatinukui nenoriai šildant vandenį, įdėmiai tyrinėjau orų prognozes. Stiprūs vakarų vėjai net du kilometrus virš jūros lygio išsišokusiose viršūnėse žadėjo įspūdingą 110 km/val. vėją. Išvertus į žmonių kalbą, mums tai reiškė, kad, pakilus apie kilometrą, lėksime į rytus šiuo net ir labai patyrusiems oreiviams įspūdingu greičiu. Tiesa, profesionalai iškart pastebės, kad skrydį tokiu atveju būtina planuoti bent jau 500 metrų atstumu nuo planuojamu perskristi viršūnių. Toks greitas vėjas sukuria nemenkus ir labai stipriai oro balione jaučiamus sukūrius, kurie gali būti mirtinai pavojingi pasirinkus per žemą skridimo aukštį. Kitas su šia prognoze susijęs iššūkis buvo pati vėjo, o drauge su juo ir oro baliono skrydžio kryptis į rytus. Ten, už Alpių esančioje Slovėnijoje, karialiavo žemo slėgio sritis tuo pačiu lemdama labai prastus ir, drąsiai galima teigti, tokius pat pavojingus oro balionų skrydžiams orus, lydimus stipraus gūsingo vėjo, žemo debesų sluoksniuo, prasto matomumo prie pat žemės ir, be abejo, lietaus. Man, žiūrinčiam į priešaušrio kambaryje mėlynai šviečiantį ekraną, buvo iš karto aišku, kad bet koks bandymas pilnai perskristi šią Alpių dalį ir leistis už jų esančioje Slovėnijoje yra neatsiejamas nuo gyvybei pavojingos rizikos. Tad iškart teko planuoti nusileidimą viename iš pakeliui į Slovėniją, dar kaimyninėje Austrijoje, esančių slėnių. Tačiau ir jie nežadėjo pasitikti oro balionams draugiškomis oro sąlygomis.

Dalį jų pagal prognozes visą dieną turėjo dengti žemas ir tankus rūkas, o tai mums, oreiviams, kone pats prasčiausias scenarijus: skrendant dideliu greičiu virš kalnų viršūnių tenka staigiai leistis rūke skendinčiuose siauruose kalnų slėniupse, kur visada yra tikimybė susidurti su elektros tinklais, o ku dar slėnius įrėminančiuose kalnų šlaituose stūgsančios plieninės slidinėjimo trąsos su keltuvais. Įvertinęs riziką, nusprendžiau, kad skrisime iki pirmojo didžiausio Austrijos teritorijoje esančio slėnio su tinkama saugiam nusileidimui orų prognoze.

Po valandos laukė oficialus visų renginyje dalyvaujančių pilotų pasitarimas – taip vadinamas priešskrydinis susitikimas, kurio metu labiausiai patyręs iš visų dalyvų paprastai dalijasi savo įžvalgomis turimai orų prognozei. Nors visada ateinu į susitikimus ir jų metu įdėmiai klausausi tų, kurie tui daugiau skrydžių kalnuose patirties, galutinius sprendimus priimu pats. Tąkart juos žinojau dar prieš susitikimą, nors neatmečiau kolegų nuomonių ir vertinimų.

Po to visi šventės dalyviai pasidalijo į dvi grupes: vieni paklausė susitikimą vedusio Vokietijos piloto ir pasirinko startuoti varžybų pakilimo lauke, kiti, mąstantys kiek nestandartiškai, nusprendė išbandyti mano pasiūlytą planą atsitraukti per kelis slėnius vakarų link ir startuoti ten praskrendant virš bendro renginio starto lauko ir tęsiant savo skrydį Austrijos link. Taip mūsų skrydžio atstumas tapo ilgesnis, bet leido likti atokiau nuo giliau Austrijos Alpių slėniuose prognozuoto rūko.

Išsirinkti starto vietą nebuvo sunku: paprastai renkiesi plokščias ir lengvai automobiliu su oro baliono priekaba pasiekiamas vietas, kiek galima atokiau nuo elektros linijų, pastatų ir mobiliojo ryšio antenų, ten, kur atvirai nesigano gyvuliai. Siauruose Dolomitinių Alpių slėniuose tokių vietų nėra labai daug, ypač kuomet žiemos metu jas itin gausiai papuošia sniegas. Mano pasirinkta vietovė tikrovėje pasirodė ne tik dar patogesnė mūsu startui, nei žadėjo „Google Maps“, bet ir nepaprasto grožio: ją net iš trijų pusių supo didingo grožio Alpių viršukalnės.

„Mūsų greitis siekė 129 km/val.“

Iš pasirinkto slėnio tik viena kryptis buvo atvira saugiam oro baliono pakilimui – būtent ta, kuria ir planavome startuoti. Greitai ir sklandžiai prisipūtę savo orlaivį, pakilome. Lėtai judėjome šiaurės kryptimi, o aukštimatis sparčiai skaičiavo metrus virš jūros lygio. Skrydžio greitis taip pat didėjo, nors ir palaipsniui, bet pakankamai greitai.

Ne viskas klostėsi taip sklandžiai, kaip žadėjo prognozės: krypties rodyklė niekaip nenorėjo suktis žadėtų rytų link ir nešė mus  ilgam skrydžiui nedraugiškon šiaurės pusėn. Dar kartą abiem turimais degikliais padidinau kilimo spartą. Nė žodžio netaręs oro baliono savininkas ėmė sparčiai ruošti mums ir trims kartu skridusiems keleiviams deguonies kaukes – artinosi 12 000 pėdų (apie 3,65 km) aukščio riba, kurią peržengus pradeda jaustis deguonies trūkumas – hipoksija. Noras kaip orlaivio vadas deguonies gavau pirmas, jau buvau spėjęs pajusti pirmuosius jo trūkumo požymius, kurie labiau erzino, nei buvo pavojaus ženklai.

Pasiekėme 4 kilometrų aukštį virš jūros lygio ir tik tada pačiupome planuotam skrydžiui reikalingą kryptį. Žvilgtelėjau į navigacijos prietaisus. Mūsų greitis siekė 129 km/val. Patikrinau šiuos rodmenis ir kolegos instrumente. Abu, lyg susitarę, rodė identiškus skaičius. Kaip aerostatikos dėstytojas puikiai žinau ir savo keleiviams pasakoju, kad skrendant oro balionu vėjo nesijaučia. Juk transporto priemonę pats vėjas ir neša, o ji juda kartu su oro srautu. Tačiau kaskart oro balionui skrendant triženkliu greičiu – kas net ir man nutinka labai retai – negaliu atsistebėti supančia ramybe ir komfortu. Faktas, kad judame gerokai didesniu nei 100 km/val. greičiu labai nustebino keleivius. Tuo tarpu man didesnę nuostabą kėlė sklandus mūsų įsibėgėjimas nuo vos 10 km/val. Paprastai kertant skirting vėjų sluoksnius, oro balionas neišvengia stiprios turbulencijos, galinčios ne juokais išjudinti orlaivį, o drauge ir jame esančius žmones.

Net nepastebėjau, kaip šis stiprus vakarų vėjas nunešė mus iki festivalio starto vietos, iš kurios maždaug prieš pusvalandį pakilo kita oro balionų grupė. Jie laikėsi gerokai žemiau ir, palyginus su mumis, slėniu skrido labai lėtai. Nesunkiai juos pasivijome.

Vaizdo įrašas:

Priešais – dolomitinių Alpių siena

Liencas, nedidelis miestas vakarų Austrijoje, į kurį taikėmės nusileisti slėpėsi  už didžiulio dolomitinio kalno mūsų skrydžio kryptimi. Slėnis kuriame įsikūręs šis jaukus, nors ir niekuo neišsiskiriantis miestelis, platus ir tuo labai tinkamas oro balionams leistis, be to, neapsuptas elektros linijų tinklo. Norint patekti į minėtą slėnį, teko imti staigiai žemėti prieš minėtą dviejų su viršum kilometrų aukščio kalnų grandinę, kad pagautume tinkamą, galutiniam tikslui pasiekti būtiną, vėjo kryptį.

Horizontaliai lėkdami daugiau nei 100 km/val. greičiu ir nuolat savo noru žemėdami, grėsmingai artėdami prie Alpų sienos, ne tik aš, bet ir mano draugas Ramzis, nervingai stebėjome GPS rodmenis: nekantriai laukėme, kol vėjas ne tik susilpnės, bet ir pasisuks reikalinga kryptimi. Gera naujiena – greitis sparčiai mažėjo. Prastesnė naujiena – sunkiai nuspėjami kalnų vėjo srautai, mums žemėjant, ir toliau orlaivį nešė tiesiai į kalno šlaitą.

Mačiau, kad kolegai darosi sunku nuslėpti jaudulį. Jaudinausi ne ką mažiau, bet kaip orlaivio vadas privalėjau ne tik neišsiduoti, bet ir neleisti nerimui užvaldyti mano kūno ir vis dar deguonies pagalba palaikomo blaivaus proto.

Kas sekundę žvilgčiojau į greičio ir krypties rodmenis, bei variometrą – prietaisą rodantį kokiu greičiu kylama arba leidžiamasi. Planšetėje stebėjau skaitmeninį ekraną, o galvoje matavau atstumą iki grėsmingos ir tikrai nedraugiškos viršūnės. Kolega nesusilaikė ir ėmė garsiai klausinėti, ar nevertėtų, užuot sparčai žemėjus ir artėjus jos link, nutraukti manevro ir sugrįžti kur kas aukščiau – į deguonies stygiaus zoną.

Pamenu, dirbtinai nusišypsojau ir ėmiau jį raminti. Tuo pačiu raminau ir save, sakydamas, kad tas, mus tiesiai į kalno šlaitą nešantis vėjo srautas, tikrai nepučia kiaurai per kalnų masyvą, todėl privalo pasisukti tinkama kryptimi. Ši logika buvo aiški mums abiems, bet nuo to lengviau nebuvo nė vienam. Net ir keleiviai nebeslėpė savo nerimo.

Aukštuose kalnuose, dėl jų masyvumo ir su tuo susijusiu tokiems kalnams būdingu reljefu, smegenys sunkiai apdoroja atstumo, aukščio ir pozicijos informaciją – dažnai ją, ypač nelabai patyrusiam stebėtojui, iškreipdamos. Dideli kalnai gali atrodyti daug arčiau, nei yra iš tikro, o realus aukštis skrendant virš jų gali pasirodyti daug didesnis, nei kad fiksuoja mūsų protai. Aš tai žinojau, bet nuo to nebuvo jaukiau laukti, kol orlaivį pagriebs reikalingas vėjas.

Tačiau po kiek laiko net atsidusau iš palengvėjimo: skrydžio greitis sustojo ties 10 km/val., o vėjas pasuko oro balioną tinkama kryptimi. Tik aš, skirtingai nuo draugo, tai padariau tyliau, neišsiduodamas keleiviams.

Įskridus į siaurą slėnį vėjas buvo labai silpnas, todėl 20 minučių tiesiog šokome ore tai kiek aukštėdami, tai žemėdami. Nuslūgus įtampai, turėjome laiko aptarti, kaip patys to beveik nepastebėję kirtome Italijos-Austrijos sieną. Ten anksčiau plytėjusios pasieniečių valdos dabar tarnauja kaip atviri medienos sandėliai, sudarydami didelio medienos pramonės tinklo šiame regione dalį.

Nusileidimui išsirinkome kalnų pavėsyje nusidriekusias pievas miesto prieigose, bet žemėti neskubėjome. Saulės nebepasiekiamos pievos buvo įšalusios, padengtos plonu sniego sluoksniu. Tačiau net ir paskutinė skrydžio dalis neapsiėjo be netikėtumų: orlaivio dugnuu beveik siekiant namų stogus miesto pakraštyje, vėjas nusilpo iki vos 2km/val. ir nuolat be jokios logikos keitė savo kryptį. Tuo pačiu oro baliono krypties valdymą paversdamas beveik neįmanomu.

Kolega Ramzis reikalavo, kad jo nuostabų orlaivį tupdyčiau artimiausiame kieme, įrodinėdamas, jog vietos jo kupolui saugiai išleisti ten tikrai pakaks. Aš nebuvau toks tikras ir nemačiau prasmės tuščiai rizikuoti. Buvo dar tik ankstyvas pietų metas, o kuro atsargų turėjome geroms dviem valandoms tokio dangaus valso.

Pastebėjau, kad saugiai perskridus aukštus kalnus ir pataikius į planuotą slėnį daugelį pilotų apima tas pats nenumaldomas noras kuo greičiau nutūpti, net ir ne pačioje palankiausioje vietoje. Šie spąstai – vieni pavojingiausių. Jie puikiai pažįstami ir man, bet suprantu ir su tuo susijusius pavojus. Tokia jau ta žmogaus prigimtis: pirma trokšti pakilti ir sklęsti virš žemės kuo aukščiau, o pakilęs ir sėkmingai skridęs planuotą laiko tarpą, imi nerimauti, kaip čia kuo greičiau nusileidus. Ir jeigu kas paklaus manęs , kokia viso to prasmė, tai šiuo klausimu drąsiai visus siųsiu pas Tibeto budistų vienuolius. Šie paskiria ištisas dienas nuostabių mandalų kūrimui, o, vos jas užbaigę, nedelsdami kuo ramiausiai sušluoja pritrenkiantį savo pasišventimo rezultatą visada jiems po ranka esančia šluotele.