Oro uostų vadovas Gediminas Almantas – apie tikrąją rekonstrukcijos istoriją ir bagažo skyriaus paslaptis

Su Gediminu kalbėjomės likus savaitei iki Vilniaus oro uosto atidarymo rugpjūčio 17 d.

Per susitikimą jis vilki kostiumo kelnes ir avi nudrengtus sportbačius. Koks gi čia generalinio direktoriaus įvaizdis?!

„Šįryt trečią valandą ryto buvau Kauno oro uoste – pasitikome keleivius, padėjom jiems susiorientuoti, į kurį terminalą sukti. Be to, vis reikia nulėkti iki tiesiamos nusileidimo trasos čia, Vilniaus oro uoste, tad su sportbačiais daug patogiau, – pavakare dėlioja darbo dieną Gediminas Almantas. – Man patinka dirbti su keleiviais. Tai tikroji aviacija, kur kvepia aviaciniu kuru, jauti kelionės dvelksmą, nesvarbu, kad ne pats susiruošei skristi. Žmonės skuba, kai kas jau vėluoja, o tokiais momentais prarasti kelionės nuotaiką lengva, bet viską galima išspręsti paprastai, klausimu: „Labas rytas, kur skrendate?“ Tą ir darėme šįryt su kolegomis: pasitinkame, nukreipiame, paaiškiname ir – viskas tvarkoje. Kai pasikrauni tokios energijos – diena tiesiog pralekia nepastebimai.“

Visuomenė mus laidojo: nepasiruošę, nevykėliai... Mes ruošėmės tam dvejus metus, oro uosto uždarymas mėnesiui – tik finalinė 50 metrų distancija 3 kilometrų bėgime. Kai likus penkioms minutėms iki projekto pabaigos tau numušinėja ūpą, atsilaikyti sudėtinga – mačiau, kad žmonės jau ruošdami projektą pavargo, tad reikėjo tą ūpą ne tik sau, bet ir kitiems išlaikyti.

Vadovai gali to ir nedaryti, bet visų trijų oro uostų – Vilniaus, Kauno, Palangos – darbuotojai yra sutarę padėti vieni kitiems.

Kai 2013-aisiais Gediminas Almantas laimėjo konkursą užimti Vilniaus oro uosto direktoriaus vietą, per penkerius metus jau buvo apšilęs kojas tarptautinėje arenoje. Šveicarijoje įgijęs teisės magistro diplomą, dirbo Ciuricho advokatų kontoroje „Walder Wyss & Partners“, skaitė paskaitas derybų tema „Thunderbird School of Global Management“ Arizonoje (JAV), užsiėmė moksliniais tyrimais Kopenhagos verslo mokykloje ir dirbo Kopenhagos oro uoste įmonių socialinės atsakomybės srityje.

Pastarieji keli mėnesiai buvo bjaurūs – buvote koneveikiamas, kad vasarą uždarėte oro uostą?

Prieš pat sustabdant skrydžius visuomenė mus laidojo: nepasiruošę, nevykėliai... Mes ruošėmės tam dvejus metus, oro uosto uždarymas mėnesiui – tik finalinė 50 metrų distancija 3 kilometrų bėgime. Kai likus penkioms minutėms iki projekto pabaigos tau numušinėja ūpą, atsilaikyti sudėtinga – mačiau, kad žmonės jau ruošdami projektą pavargo, tad reikėjo tą ūpą ne tik sau, bet ir kitiems išlaikyti. Žaviuosi, kaip puikiai komanda atlaikė.

Paaiškinkite paprastai, kas štai vyksta už jūsų kabineto lango?

Ruošiama speciali danga iš kelių sluoksnių: storas keturių dalių asfalto sluoksnis, turintis stipriai sukibti su lėktuvo ratais, tako pamatai, drenažo sistema, kurios paskirtis – surinkti vandenį nuo tako paviršiaus. Po žeme išklota daugiau nei du kilometrai vamzdžių iki pusantro metro skersmens, šalia tako išvedžioti 167 kilometrai elektros kabelių. Dviejų su puse kilometro nusileidimo takas juk apšviestas žibintais iš šono, abiejų tako galų viduryje ir lėktuvų riedėjimo takuose. Visa tai reikėjo sujungti į vieną sistemą.

Visuomenė klausė, kodėl oro uostas uždaromas būtent intensyviausią kelionių mėnesį. Išnagrinėjus penkerių metų temperatūros ir kritulių kiekį, pasirinktas geriausias metas – reikėjo tokios temperatūros, kad asfaltas ir naktimis tinkamai stingtų, o momentinis kritulių kiekis būtų mažiausias. Bet kaip tyčia šią vasarą iškasant ir išvežant gruntą lietus pylė taip, kad sėmė iki juosmens, šiaip ne taip rangovams pavyko vandenį suvaldyti. Tad čia nėra vienodų darbo dienų – kiekviena su naujais iššūkiais ir nuotykiais.

Nebuvo skaudu, kad liaupsinamas Kauno oro uostas, nors dirbo visų trijų uostų komanda?

Nedalyvaujame keistose varžybose, kas – Vilnius ar Kaunas – svarbesnis. Tai, kaip laikiną situaciją atlaikė Kaunas, yra visų trijų oro uostų nuopelnas. Ne konkurencija, o bendras visų trijų Lietuvos oro uostų žmonių darbas padarė jį puikų. Viena iš užduočių man tapus vadovu buvo sujungti visus tris oro uostus į vieningą sistemą. Buvo susiklosčiusi paradoksali situacija: visi priklauso valstybei, vienai kišenei, bet kiekvienas oro uostas visaip lėktuvus stengdavosi vilioti pas save, rinka maža, tai kelnes visiems reikėjo mautis kuo žemiau, o iš to jokios naudos. Nuo 2014-ųjų sujungtus oro uostus, turime vieningą sistemą, strategiją, kainodarą, padedame vieni kitiems patirtimi, darbuotojais, įranga. Kauno ir Palangos oro uostai yra per maži, kad patys save išsilaikytų, tad gelbsti Vilnius.

Žaviuosi komandos ryžtu ekstremaliu laikotarpiu ir fantastiška nuotaika – vilniečiai, kauniečiai, palangiškiai stojo dirbti bet kur, kur tik prireikė papildomų rankų. Naktį laikiname angare šalta, norisi miego, pilna uodų, bet aušra kokia šįryt buvo graži... Fantastiškai atrodė Kauno oro uostas.

Girdėjau jūsų darbuotojus giriantis, kad nors tai valstybinė įmonė, dirba kaip vakarietiška. Koks buvo kelias to link ir ar šiandien nesuabejojote, kad veltui lindote į tą košę?

Pretendavau į vadovo postą dėl subjektyvios priežasties – pirmas mano gyvenime darbas buvo kroviko bagažo skyriuje. Žinojau visus oro uosto vidurius, tad šis grįžimas – simbolinis. Vėliau dirbau aviacijos, šios srities teisės srityje. Apie aviaciją galiu kalbėti nesustodamas, tad konkurso metu buvo lengva save parduoti. Atėjau čia lyg į išdegintą žemę – nebuvo kas perduoda darbus, vieni darbuotojai išėjo patys, kiti, matyt, buvo išprašyti. Pradėjome dirbti pokyčio dvasia, kad būtume skaidrūs, efektyvūs. Ne visi spėjo koja į koją, juk buvo pripratę dirbti pagal komandas, neskatinami mąstyti, kurti, įsitraukti. Prašiau darbuotojų, kad vardu vadintų, – vis tiek ilgą laiką generaliniu šaukdavo.

Nepadėjo nė pusilgiai jūsų plaukai, suimti į kasą?

Atvirkščiai – atrodžiau įtartinas vaikis, hipis, atvažiavęs iš užsienio ir nesuprantantis, kur pateko. Aplinka nebuvo draugiška – netgi priešiška.

O ko tikėjotės, kai bandėte keisti įmonės švenčių tradicijas – išgyvendinote balius!

Bandėme tradicijų laikytis, per pirmą šventę išvydau... kaip čia švelniau pasakius, – bardaką. Ką pasiūlėme mainais? Pagarbą, draugiškumą, kolegiškumą, atsakomybę už savo veiksmus, iniciatyvos ir kūrybiškumo skatinimą. Kai kas spjovė ant šių vertybių ir išėjo. Didesnių pinigų pasiūlyti negalėjome, nes jų nebuvo. Jei šiandien kas nors pasakytų, kad ilgisi senų laikų, man tai nuskambėtų lyg sovietmečio ilgesys. Man regis, grupės darbuotojų motyvacija – jau pasenęs reikalas. Žmogus dirba geriau, kai yra asmeniškai motyvuotas, o tam reikia jį išklausyti.

Kiek darbuotojų jūsų žinioje – argi įmanoma visus išgirsti?

Apie 560 žmonių per tris oro uostus, vasarą jų reikia daugiau, tad pasitelkiame laikinus. Darbuotojų funkcijos – pačios įvairiausios, štai, pavyzdžiui, – ugniagesiai (mosteli į gaisrinę už lango), turintys specifinę įrangą, ekstremalių situacijų valdymo įgūdžius. Keleiviai jų dažnai nemato ir – ačiū Dievui. Aviacijos saugumo tarnyba tikrina keleivius, jų bagažą, prižiūri teritoriją, kad nepatektų neleistinų daiktų, žmonių, netgi gyvūnų. Juk pereini patikrą ir atsiduri už valstybės sienos. Turime užtikrinti gerus santykius su gyvąja gamta, kad ji mums netrukdytų, bet kartu – kad nenuskriaustume ir jos. Paukštis negali patekti į orlaivio variklį, nes tai grėstų avarine situacija ar katastrofa. Griežtai reikia ganyti ir mūsų 300 hektarų teritoriją mėgstančias lapes, kiškius, katinus, šuniukus, graužikus.

Pažįstu žmonių, kurie pakerėti oro uosto romantikos čia atvyksta bent išgerti kavos. Ar jūs tą romantiką jaučiate čia dirbdamas kiekvieną dieną?

Absoliuti dauguma mūsų darbuotojų serga aviacija. Jiems patinka lėktuvai, kelionės emocija, būtent čia gali prie jos prisiliesti kasdien. Man žavingiausias dienos momentas – ankstyvas rytas, darbe stengiuosi būti dar prieš šešias. Tas metas oro uosto terminale itin gyvybingas – pilna žmonių, lėktuvai kyla ir leidžiasi, jei žiema – nuo tako visą naktį sniegą valo mašinos. Kada baigiu darbą? Maniškis kūrybinis, duris uždarau tuomet, kai kūrybai jėgų nebelieka.

Bet šeimai reikia dėmesio.

Šeimai neskyriau dėmesio tiek, kiek norėčiau, vis nepavykdavo suderinti darbo ir asmeninio gyvenimo, jaučiu, kad gal ir ne taip elgiausi, kaip iš manęs buvo tikimasi. Išsiskyrėme su žmona. Toks etapas... nežinau, tai priklausomybė nuo darbo, jo įsimylėjimas ar asmeninis nusiteikimas.

Kad du žmonės būtų laimingi, jiems nebūtina gyventi kartu. Turiu sūnų. Jam, neabejoju, geriau turėti du laimingus tėvus nei du nesutariančius po vienu stogu. Grynai iš teisininko bokšto santuoka man yra juridinis aktas – daug svarbiau emocija, kuri su teise neturi nieko bendro, –laisvė ir kai gali laisvas jaustis net ir dalydamasis bendru gyvenimu. Kodėl žmonės apskritai skiriasi? Anksčiau kurti šeimą spausdavo visuomenė, dar anksčiau tai buvo net išgyvenimo klausimas. Dabartiniame globaliame pasaulyje esame laisvi rinktis, ir ta laisvė suteikia tiek daug galimybių žmonėms būti kartu be formalios santuokos.

Tai dabar laisvai renkatės?

Bent jau šiame gyvenimo etape dėmesio tikslingai neieškau, bet ir nesijaučiu užmirštas.

Koks jūsų buvimas kartu su sūnumi?

Stengiuosi su sūnumi matytis kuo dažniau, bet neišeina tiek, kiek norėčiau. Būti su juo – unikali patirtis, jausmas, kurio nenukopijuosi, nesuvaidinsi ir net neišmoksi. Mudu turime savą režimo formatą nuo mitybos iki pramogų.

Ant jūsų stalo paberta obuolių, matau, kad ne iš parduotuvės.

Saldinukai – galiu pavaišinti. Vasarą stengiuosi gyventi senelių sodyboje ties Aukštadvariu, prie Verknės upės, iš ten ir šie obuoliai. Nuo oro uosto iki sodybos – apie 40 kilometrų. Jau vien grįžti pernakvoti yra daug – rami aplinka atpalaiduoja.

Šį vakarą lėksite su savo „Vespa“? Prie įėjimo man pašnibždėjo, kad tai generalinio motoroleris...

Šį vakarą grįšiu į savo butą centre, buvo labai ilga diena, po tokios porą kartų važiuodamas į sodybą vėlų vakarą vos nenutrenkiau stirnos, tad nerizikuosiu. Kai pasikalbu su kitų šalių oro uostų vadovais, jie stebisi, kaip netoli net ir nuo sodybos mano darbo vieta, juk kitur oro uostai ganėtinai nutolę nuo miesto.

Sodyboje gyvename laisvu režimu, tėvas biologas, jam su mama ten kaip bažnyčia, jei taip galima sakyti, jie abu turi specifinį artimą santykį su gamta, augalais. Jei yra ūpas ir turiu jėgų – pjaunu žolę, jei ne – galbūt einu retinti nendrių upelyje ar paprasčiausiai paplaukioti.

Kodėl grįžote į Lietuvą, juk galėjote likti Amerikoje ar Šveicarijoje? Girdėjau jus sakant, kad norėjote nuotykio, bet, tarkime, Afrikoje jis gal įdomesnis būtų?

Pagyvenus užsienyje nuotykis yra grįžti į Lietuvą (juokiasi). Visuomet jutau namų, artimų žmonių ilgesį, giliai širdyje krebždėjo klausimas, ką turiu padaryti, kad grįžčiau.

Visiems linkiu išvažiuoti, nes tai gyvenimo tolerancijos mokykla. Viena yra svečiuotis, kas kita –įsigyventi svečioje šalyje. Lietuvoje mane vis dar stebina ekspresyviai reiškiamos patyčios, kurios yra apėmusios visus socialinius sluoksnius, amžiaus grupes ir veiklos sritis. Bet gal tai tėvynėje labiau junti, nes tau viskas suprantama nuo pat gimimo, artimas betarpiškas ryšys, o užsienyje svetimo distancija tave skiria nuo bet kokio socialinio reiškinio, todėl kai ko gali tiesiog nepajusti ar justi per atstumą, o tuomet ne taip skauda.

Kaip tuomet ryžotės iškeliauti svetur?

Kai baigiau Vilniaus universitetą, buvau juodai nusivylęs teisės studijų kokybe ir dėstytojų bei studentų santykiais – lyg ponų ir jiems nusižeminti, įtikti turinčių valstiečių. Tuomet dar nebuvo taip lengva išvykti kaip dabar, be to, neturėjau pinigų, bet gavau Šveicarijos vyriausybės stipendiją, Berne įgijau magistro laipsnį. Ta šalis radikaliai pakeitė mano mąstymą, gyvenimo liniją.

Kas jus nustebino užsienyje?

Viskas – pagarba, mentalitetas, gyvenimo džiaugsmas ir elementariausios buities smulkmenos. Kai dar studentiškais metais Vilniaus universitete išvykau į Ameriką keturiems mėnesiams pagal „Work and Travel“ programą, jaučiausi, tarsi būčiau ištrūkęs iš Sovietų Sąjungos. Niujorkas mane apsvaigino. Šveicarijoje stebino sportuojantys, į restoranus vaikštantys ir gyvenimu besidžiaugiantys seni žmonės. Bendrabutis, kuriame gyvenau, palyginus su lietuviškais, priminė liukso kambarį viešbutyje. Virtuvėje turėjome makaronų gaminimo aparatą – tai daug pasako apie gyvenimo sąlygas.

Daug ką teko perprasti tik išgyvenus tam tikras situacijas. Kai dėsčiau Amerikoje, viena studentė pakvietė pietų su savo tėvais. Atvažiavau motociklu, dulkinas ir susivėlęs, sunku nusakyti, kas ne taip, bet susitikimo metu jaučiausi nemaloniai. Vėliau draugai paaiškino, kad Amerikoje tokie susitikimai reiškia beveik piršlybas (juokiasi).

Motociklą dabar iškeitėte į motorolerį – retas iškęstų tokį „pažeminimą“.

„Vespa“ patogesnė mieste, lengviau manevruoti. Amerikoje galėjau sau leisti motociklą – ten ir atstumai kiti. Motociklas buvo mano vaikystės svajonė, bet jai neturėjau pinigų, be to, mama labai tam priešinosi. Kai vykau į Ameriką dirbti, buvau tikras, kad ten tą svajonę išpildysiu. Arizonoje daug vėjo – kaip ir aviacijoje, geras jausmas. Amerikos pietinė dalis tiesiog skirta gyvenimo būdui ant motociklo.

Pirmais metais neįstojote į universitetą, tokią dramą šiuo metu išgyvena ne vienas baigęs mokyklą jaunuolis, paguoskite.

Paskutinėje klasėje buvo faini klasiokai, daug nuotykių ir pasitikėjimo savimi. Į stojamąjį egzaminą nuėjau iš karto po žygio, kvepiantis laužo dūmais. Kai peržvelgiau rezultatų sąrašus ir supratau, kad man nepavyko įstoti, prisėdau netoliese, žiūrėjau į laiminguosius ir galvojau, kad atiduočiau viską už galimybę čia mokytis.

Tada metus dirbau oro uosto bagažo skyriuje, visus pinigus skyriau korepetitoriams – kitais metais įstojau.

Atverkite bagažo skyriaus paslaptis – juk tai viena jautriausių kelionės dalių.

Tuo metu tai buvo dugnas organizacine ir mentaliteto prasmėmis. Jei negeri, nevagi ir turi jėgų krauti lagaminus, esi pats geriausias darbuotojas. Nebuvau matęs to socialinio sluoksnio iš vidaus – žmonės vogdavo daiktus iš lagaminų, lėktuvui nusileidus surinkdavo nugertus alkoholio butelius ir čia pat juos pribaigdavo. Tai man buvo puiki paskata augti (juokiasi). Dabar bagažas – kitų bendrovių, o ne oro uosto rūpestis. Kokį galėčiau duoti patarimą? Nedėti vertingų daiktų į lagaminą. Rakinti juos nelabai apsimoka, kas susigundys – prieis prie turinio, be to, jūsų prabangūs lagaminai tik traukia vagių akį – daugiau jokio įspūdžio lėktuvo bagažinėje nedaro (juokiasi).