„Oxylabs“ vadovas J.Juršėnas – apie senelio pamoką ir „perdegimą“, nuo kurio išgydė vaikai

Dirbtinis intelektas, duomenų „ištraukimas“, milžiniški jų kiekiai. Ar duomenys šiais laikais kartais tampa brangesni nei auksas?

Kyla sunkumų paaiškinant, ką mes veikiame, ypač kai dažniausiai dirbame su verslo įmonėmis. Bet pamėginkime! Turbūt visi žinome kainų palyginimų puslapius. Atrodytų, viešai pasiekiamų duomenų internete yra užtektinai, tačiau ne visada juos lengva susirinkti dėl geografinių skirtumų, skirtingose šalyse produktų kainos gali būti vaizduojamos vis kitaip, vartotojas – nematyti dalies asortimento. Tad „ištraukti“ duomenis kartais reikia pastangų, ypač kai būtina patikrinti šimtus tūkstančių kainų. O jei darbą atliksi lėčiau už konkurentą, tai gali atsiliepti įmonėms rezultatams, ypač kai viskas taip greitai keičiasi rinkodaros ir investicijų srityse. Štai čia atsirandame mes.

Reikia suprasti, kad tuomet informacija išties tampa tokia brangia kaip auksas. O gal geriau sakyti – kaip nafta. Būtina akcentuoti, kad informacijos yra daug, o ji vertinga tampa tik kai panaudojama. Nafta pati taip pat savaime nėra labai reikalinga, mums svarbūs iš jos gaminami produktai.

Karjerą pradėjote Lietuvos moksleivių sąjungoje, jėgas išmėginote inžinerijos srityje, panašu, apie duomenų rinkimą tuomet nė nekvepėjo.

Įvairios jaunimo organizacijos svarbios tuo, kad ten gali rasti erdvę pasireikšti daug nemokėdamas, mokytis ir klysti – tai ganėtinai saugi teritorija pamėginti. Pirma save išmėginau aplinkosauginių sprendimų taikyme, bet kadangi mane nuo pat vaikystės traukė technologijos ir inovacijos, po metų prisijungiau prie trumpųjų žinučių paslaugas teikiančios įmonės. Ši patirtis davė labai daug, nes mažoje įmonėje teko būti lyg tarpininku tarp klientų ir programuotojų – tiesiogiai dirbti su vienais ir kitais, spręsti platų spektrą kiekvienos pusės problemų ir visada pamatyti to rezultatą. Vėliau sekė darbas kitoje IT įmonėje, kurioje buvo kuriami naujienų puslapiai, nemaža jų dalis – apie pokerį ir sveikatą. Čia dirbo kolegos iš viso pasaulio: jei darbo dieną pradėdavau anksčiau, jos pradžioje galėjau pakalbėti su australais, jei vėliau, tai dieną galėjau užbaigti pokalbiu su amerikiečiais. Ten gautą patirtį pritaikiau dar didesnėje įmonėje – „Telia“ dirbau projektų vadovu prie vieno labai įdomaus projekto diegimo. Per visą šį laikotarpį perėjau įvairias pozicijas: projektų vadovo, technologijų direktoriaus, finansų direktoriaus, plėtros vadovo. Nebijau užsidėti kitų kepurių, ypač kai tai padeda susiformuoti kaip specialistui. Tiesiog reikia imti ir daryti.

Galiausiai – „Oxylabs“. Tuomet kūriau ir prižiūrėjau produktą, rūpinausi, kad jis galutiniam vartotojui veiktų. Tai labai gerai pozicija, nes padeda suprasti organizaciją ir joje vykstančius procesus. Aš turėjau ir nemažai iššūkių: įmonė plėtėsi, tad reikėjo spręsti ir rinkodaros problemas, intelektinės nuosavybės klausimus. Kadangi gerai susidorojau su neapibrėžtumu, turėjau spręsti įvairiausias problemas, buvo nuspręsta man leisti rūpintis ir visa kompanija.

Jūsų tėtis Saulius – akademikas, senelis Česlovas – politikas. Ar nebuvo minčių žengti jų pėdomis?

Pasirinkau tai, kas teikė daugiausiai džiaugsmo – technologijas irdaiktų kūrimą. Atrodo, net specialiai stengiamės pasirinkti skirtingas profesijas. Tiesa, iš šeimos perėmiau pagarbą ir meilę mokslui, žvelgimą į argumentus. Anksčiau dėsčiau tarptautinę rinkodarą Vilniaus kolegijoje, bet pagausėjus šeimai teko tai apleisti. Šios veiklos man trūksta, kažkada norėčiau sugrįžti. Juk dėstydamas mokaisi ir pats – nors atrodo, kad viską žinai, bet galiausiai atsiranda naujų klausimų, pamatai spragų, tai motyvuoja domėtis. Taip pat daug minčių gimsta iš diskusijų. Čia, kaip ir versle, padeda senelio pamoka visada įsiklausyti į kito nuomonę, ieškoti sąlyčio taškų, kur galėtum išsikalbėti, ir rasti geriausią sprendimą. Kaip sakoma, „ieškok ir rasi“, tik svarbu būti atviram naujovėms ir pokyčiams.

Gal šie patarimai padeda ir plečiantis įmonei?

Kai pradėjau čia dirbti, buvo apie 70 žmonių, o dabar – artėjam prie 350. Vien produkto vadovų tuomet buvo vos keli, o dabar – kelios dešimtys. Bet tai tikrai ne pabaiga – planuojame pasiūlyti dar daugiau įrankių kaip išlaisvinti duomenis ir su jais dirbti, plečiamės į kitas rinkas, mokomės įveikti naujas problemas: reikia pergalvoti struktūrą, ryšius tarp komandų, užtikrinti jų nepriklausomybę, bet tuo pačiu didesnę vienybę, leisti kiekvienoje pozicijoje pasireikšti. Labai svarbu, nepatekti į tokią situaciją, kai sprendimai stringa, nes dėl jų reikia susitarti daugybei žmonių. Didelė problema – nežinoti, kas sprendžiama, planuoti susirinkimus vien dėl jų planavimo, tad geriau pirma išsigryninti problemą, objektyviai pamatyti, ar ji išvis yra.

Kaip vadovas susiduriu su nemažai naujų iššūkių. Labai svarbu kitus žmones įgalinti spręsti skirtingas problemas, padėti nebijoti veikti – jei yra prielaidų, kad pasiseks, būtina imtis veiksmų. O jei nepasiseks, nereikia kažkokių kaltinimų, juk geriau jau suklysti, nei nieko nedaryti. Čia labai svarbi pagarba ir pasitikėjimas. Reikia išmokti kalbėtis apie blogybes ir klaidas – ne tik kai vadovas tai pasako darbuotojui, bet ir – atvirkščiai. Tam padeda įvairūs pratimai, kitų kolegų pavyzdžiai, paties viešai pripažįstamos klaidos. Jei įvyksta fiasko, visi anonimiškai galime parašyti savo nuomonę, dėl ko tai įvyko, kartu galime aptarti, kas buvo padaryta blogai.

Ieškant sprendimų svarbu neperdegti. Juk neįmanoma visko padaryti, laikas – ribotas, tad reikia sau atsakyti, kas yra svarbu, laikytis šių sau duotų pažadų. Anksčiau buvau linkęs į perdegimus, bet juos pamiršti privertė vaikai – devynerių Jurgis ir ketverių Simonas. Kai juos vakare reikia migdyti, supranti, kad turi labai mažai laiko, jį būtina naudoti tinkamai.

O kaip atrodo jūsų gyvenimas, kai užsiveria biuro durys?

Išskirčiau vaikščiojimą – ne tik žygiai po 30 kilometrų ir daugiau Lietuvoje, šiaurės Italijoje, Islandijoje, Vokietijoje, Austrijoje ar Ispanijoje, bet ir keliavimas iki darbo po 40 minučių kasdien nepriklausomai nuo oro. Žygiuojame kartu su vyresniuoju sūnumi ir žmona. Vaikščiojimas padeda susidėlioti mintis, įsikrauti energijos ir atsibusti. Pamenu, persikrausčius arčiau darbo į jį ateidavau dar miegantis.

Pomėgius dažnai keičiu – kas pusmetį ar metus išbandau kažką naujo, „išsimušu“ iš įprastinio ritmo. Tad mokiausi elektronikos, net buriavau, kažkada norėčiau tai pakartoti ir užsienyje. Nors dirbau su pokerio svetaine, nesu aktyvus ir pastovus šio sporto žaidėjas. Su seneliu pažaisdavome ir šachmatais, jis mane pamokydavo šio sporto paslapčių, tačiau dėl sugebėjimų skirtumų šeimoje šachmatų turnyrų nerengdavome. Dabar išsisukau, užleidau vietą savo vaikams (juokiasi).

Kalbant apie atžalas, perimame vieni kitų pomėgius. Štai pamėtome į krepšį, vyresnysis pradėjo mokytis kinų kalbos, kurią bandžiau perprasti ir aš – tai man visai patiko, nors tai yra sudėtinga ir reikalaujanti daugybės jėgų kalba. Įdomūs ir jo pomėgiai, nors karatė dar neužkrėtė.

Labai svarbu, kad jie bandytų naujus dalykus ir turėtų rutiną, todėl būtina riboti elektronikos naudojimą – juk per pandemiją pamatėme, kad prie ekranų galime praleisti ir visą dieną. O atsipalaiduojant galima ir pakeliauti, pavyzdžiui, nuvažiuoti į Disneilendą Paryžiuje.

Fotogalerija: