Paaiškėjo, kur ir kada vyks atsisveikinimas su Laimonu Tapinu

Labai įdomus mano Tėčio knygų spektras.

 

„Iliuzijų mugėje“ – 1983 metais išleistas ir cenzūros žiauriai kastruotas esė apie Prancūziją rinkinys, kuris vis tiek tapo tokiu beveik neįmanomu ir gyvu langu į normalų pasaulį.

 

„Nešk, Dauguva, atminimą“ – kažkokioje idiotiškoje pionieriškų knygų serijoje išleisti jo, paties pusiau latvio, pasakojimai apie Latviją ir jos žmones. Šilti ir jaukūs, supažindinantys mus su kaimynais.

 

O tada atėjo laisvė ir prasidėjo periodas, kuris įprasmino mano tėtį kaip dokumentinės prozos žanro meistrą.

 

„Medyje angelas verkia“ – apie tragiško likimo aktorių Bronių Babkauską. Knygą, kuri sukėlė furorą Panevėžyje, nes pirmą kartą buvo atskleistas ir ne pats saldžiausias genialiojo režisieriaus Miltinio puses. Absoliučiai mano mėgstamiausia tėvo knyga.

 

„Septynios vienatvės Paryžiuje“ – apie poetą Oskarą Milašių. Tėtis sekė jo keliais nuo gimtinės Čerėjoje, Baltarusijoje iki Paryžiaus. Mano pirma kelionė į užsienį su tėvais buvo Paryžius, bet tėvo beveik nemačiau, nes jis sėdėjo bibliotekose, archyvuose ir nesustodamas rašė, tai aš, trylikametis, susiradau pramogą vienas važinėti Paryžiaus metro, o po to dar ir stebuklą – nemokamus kompiuterinius žaidimus, kokių dar nebuvau regėjęs, Paryžiaus Lafajeto galerijos prekybos centre.

 

„Imk, klajokli, žibintą vilties“ – turbūt intelektualiai sudėtingiausia knyga apie labai sudėtingą, intelektualią ir nelabai mums pažįstamą asmenybę – Jurgį Baltrušaitį. Pirma knyga, kuri pasirodė jau po sunkaus tėčio insulto.

 

„Prarasto laiko nebūna“ – atsiminimai apie sovietmečio kartą, kuri vis dėlto tikrai gyveno tragiškai prarastu laiku, nors ir bandė pasiimti iš jo viską, kas įmanoma.

 

„Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ – ir paskutinioji jo knyga, apie vieną įspūdingiausių Lietuvos kultūros asmenybių – Vytautą Žalakevičių.

 

Aišku, man labiausiai patiko ta vieta, kur „Iliuzijų mugėje“ tėtis rašė apie mane ir apie mano dovaną. Gaila, kad iki dar vienos gimtadienio dovanos pritrūko savaitės.

 

Mes su mama nuoširdžiai dėkojam visiems už užuojautas, atsiprašom, kad ne visiems atsakėm asmeniškai, o norinčius atsisveikinti su Laimonu Tapinu kviečiame atvykti:

Birželio 1 (trečiadienį) į Šventų Jonų bažnyčią Universiteto kieme, nuo 10 iki 16 valandos. Vieno balto žiedo visiškai pakaks.“