Juodžiausiu Holokausto laikotarpiu kaliniai, įtraukti į Lavonų degintojų komandą Panerių masinių žudynių vietoje, aiškiai suvokė, kad irgi yra pasmerkti mirčiai. Tačiau nuolankiai jos nelaukė: slapta rankomis ir šaukštais išsikasė tunelį, ir trylikai pavyko pabėgti. 1944-ųjų PABĖGIMAS IŠ MIRTIES DUOBĖS Paneriuose prilygo kone bibliniam stebuklui.
Po Antrojo pasaulinio karo, prasidėjus sovietų okupacijai, dėl stalinistinio antisemitizmo žydų žudynės Paneriuose apibendrintai įvardytos kaip „Tarybų Sąjungos piliečių“. Tunelio idėja priskirta „tarybiniam karo belaisviui“. Labai greit pabėgimo tunelį iš žydų kančių vietos užpustė užmaršties smėlynai. Ir ne tik perkeltine prasme.
Artėjant pabėgimo 50-mečio minėjimui, Panerių žudynių vietovė buvo taip stipriai pasikeitusi, kad net suabejota, iš kurios duobės 1944-ųjų balandžio 15-ąją pabėgo kaliniai. „Po karo ilgą laiką bunkeris, kuriame kaliniai gyveno ir iš kurio išsikasė tunelį, buvo beveik visas užpiltas smėliu, sunkiai atpažįstamas, – stovėdamas prie kraupios, gilios, tobulo apskritimo formos dujų rezervuaro duobės pasakojo Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Holokausto ekspozicijos ir Panerių memorialo vyriausiasis kuratorius Mantas Šikšnianas. – Kas inicijavo tunelio vietos paiešką? Išgyvenę pabėgusieji kaliniai bei ilgametis memorialo vadovas Algis Karosas apmąstė idėją, o archeologas Vytautas Urbonavičius pradėjo tyrinėti šią teritoriją, 2004-aisiais surado angą, vedusią į tunelį. 2016-aisiais tarptautinė tyrėjų iš Izraelio, JAV, Kanados ir Lietuvos komanda moderniausiais, neinvaziniais metodais – grunto skvarbos radaru ir atlikdama elektrinės varžos tomografiją – lokalizavo patį tunelį.“