Panikos priepuoliai – nuslopintų emocijų proveržis
Panikos priepuoliui pasiruošti nėra kaip, o jam prasidėjus, kyla tik vienas noras – išsigelbėti. Nė vienas nesame apsaugotas nuo panikos priepuolių. Amžiaus limito taip pat nėra – dažnai pirmieji priepuoliai ištinka dar paauglystėje, o pasikartoja apie 30-uosius gyvenimo metus. Vienkartinių panikos priepuolių gali patirti 7–10 proc. žmonių, maždaug 3 proc. nustatomas panikos sutrikimas.
„Mane buvo apėmusi nepaaiškinama baimė, negalėjau kontroliuoti kūno ir minčių, maniau, kad mirsiu“, – taip patirtą būseną apibūdina panikos priepuolius išgyvenę žmonės. Panikos priepuoliai paprastai kyla staiga, o intensyvumo viršūnę pasiekia per pirmąsias dešimt minučių. Jų metu gali būti jaučiamas krūtinės skausmas, padidėjęs prakaitavimas, pagreitėjęs pulsas, oro trūkumas, silpnumas, pykinimas. Baimę sukelia ir kontrolės praradimas – negalėjimas pajudėti, kontroliuoti kūno ir minčių, nusiraminti. Priepuoliai trunka vidutiniškai nuo 15 iki 20 minučių, bet jų negydant gali išsivystyti panikos sutrikimas, o pačių priepuolių trukmė ilgėti.
„Panikos priepuolis gali būti vienkartis įvykis, bet dažniausiai žmones vargina nuolatos besikartojantys priepuoliai, kurių bijodami patiria didžiulę įtampą. Tai ir vadinama panikos sutrikimu“, – sako Medicinos diagnostikos ir gydymo centro, įsikūrusio V. Grybo g. Vilniuje, gydytoja psichiatrė Aušra Stankūnienė.
Panikos sutrikimas diagnozuojamas, jei per keturias savaites įvyksta ne mažiau nei keturi panikos priepuoliai, kurių metu pasireiškia bent keturi panikos priepuoliui būdingi simptomai arba po vieno dviejų panikos priepuolių žmogus nuolat jaučia didelę baimę, kad priepuolis gali pasikartoti, todėl pradeda vengti lankytis ten, kur jau kartą pajuto kažką panašaus.
Priežastys slypi pasąmonėje
Dauguma panikos priepuolių priežasčių yra psichologinės. Dažniausiai tai per žmogaus gyvenimą susikaupusios emocijos, patirtys, išgyvenimai.
Pasak psichiatrės A. Stankūnienės, dauguma panikos priepuolių priežasčių yra psichologinės. Dažniausiai tai per žmogaus gyvenimą susikaupusios tam tikros emocijos, patirtys, išgyvenimai, kurie daug metų buvo slopinami ir išsiveržia panikos atakų metu.
Didelę įtaką daro ir netektys, skyrybos, darbo ar gyvenamosios vietos pakeitimas. Panikos priepuolius dėl jausmų ir emocijų slopinimo, kaltės jausmo gali sukelti ir sutuoktinio išdavystė ar meilė kitam žmogui. Manoma, kad daugiau nei 40 procentų panikos priepuolių paskatina santykiai šeimoje.
„Vienai pacientei panikos priepuoliai prasidėjo mirus vyrui. Santykiai buvo labai sudėtingi, nes sutuoktinis jos niekur neišleisdavo, buvo labai pavydus. Septynerius metus iki mirties moteris jį slaugė, nes dėl insulto jis negalėjo judėti. Pacientė vis pagalvodavo, kad jam mirus galės pagaliau kur nors išeiti, bet dėl tokių minčių jautė kaltę. O po vyro mirties jai prasidėjo tipiniai panikos priepuoliai, kurių metu jausdavo skausmą širdies plote, stiprią mirties baimę“, – prisiminė A. Stankūnienė.
Vaistai užgniaužia simptomus, bet ne priežastis
Pasak A. Stankūnienės, tik apie 20–30 proc. žmonių panikos priepuoliai nelinkę kartotis. Kur kas dažniau panikos priepuoliai pasikartoja ir vėl užklumpa netikėtai. Dažnai dėl skausmo krūtinėje, galvos svaigimo, miokardo infarkto baimės žmonės pagalbos pirmiausia ieško šeimos gydytojo, kardiologo, neurologo kabinete.
„Viena mergina skundėsi širdies skausmu. Gydytojai ieškojo jų priežasties, tad tyrė pacientę echoskopu. Staiga ji pašoko ir pripuolusi prie lango pradėjo giliai kvėpuoti. Atlikus tyrimus nebuvo nustatyta jokios ligos. Širdies skausmas buvo vienas panikos atakos simptomų“, – prisimena A. Stankūnienė.
Jei gydytojai neranda jokios ligos ir psichiatras pacientui nustato panikos sutrikimą, rekomenduojamas kompleksinis gydymas – medikamentinis ir psichoterapinis. Jis reikalingas tam, kad būtų slopinami ne tik panikos atakos simptomai, bet ir atskleidžiamos pasąmoninės priežastys, kodėl kyla panikos atakos ir kaip jų išvengti. Psichoterapija sumažina priepuolių tikimybę, padeda susitvarkyti su baime vėl patirti panikos priepuolį, o jam ištikus gebėti nusiraminti ir suprasti, kad panikos priepuolis netrukus praeis.
Pradėjus gydymą labai svarbu pasijutus geriau nenutraukti vaistų vartojimo, nes labai padidėja panikos priepuolių pasikartojimo tikimybė. Juos išprovokuoti gali piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis, įtemptas darbas, poilsio trūkumas, prasti santykiai šeimoje.
Kaip padėti sau ar artimajam?
Nors panikos priepuoliai užklumpa staiga, svarbu suprasti, kad jie neatsirado per vieną dieną. Jų priežastys formuojasi ilgai, todėl ir gydymas gali užtrukti. Be to, labai svarbu, kaip padėsite sau.
Panikos sutrikimų prevencijai svarbu pakeisti gyvenimo įpročius ir užsiimti atpalaiduojamąja veikla – pasportuoti, pasivaikščioti, paskaityti knygą. „Pirmoji pagalba sau yra gyvenimo būdo keitimas, įtampos priežasčių ieškojimas. Tik keisdamiesi galėsime sumažinti panikos priepuolio tikimybę“, – sako A. Stankūnienė.
Negydant liga stiprėja, žmogų gali kamuoti ir depresijos simptomai – prasta nuotaika, nenoras bendrauti. Nerimas tampa nuolatinis, tad padidėja ir minčių apie savižudybę tikimybė, todėl būtina nenumoti ranka į baimę ir nelaukti, kol vėl pasikartos panikos ataka. Jei artimas žmogus vengia kreiptis į specialistus, paskatinkite jį tai padaryti, parodykite, kad jį palaikote, nes dažnai nedrąsu kreiptis į psichiatrą ar psichoterapeutą.
TAIP PAT SKAITYKITE Testas. Ar mokate ilsėtis?
Panikos sutrikimas nėra liga, kurios reikėtų gėdytis. Kiekvieno iš mūsų gyvenime yra daug streso ir įtampos, pergalių ir pralaimėjimų, šviesių ir apniukusių dienų. Svarbu ieškoti pagalbos, nenuleisti rankų ir kartu su specialistais mokytis nugalėti baimę, o su ja susidūrus – gebėti nusiraminti.