Panikos priepuolis – šių laikų iššūkis

Mūsų kasdienybė, kupina informacijos pertekliaus, greičio ir įtampos, ne tik dovanoja naujų technologinių galimybių, bet ir atneša naujų iššūkių. Panikos priepuolis – vienas iš jų.

Nebūtina žingsniuoti raudonu kilimu ar ruoštis į svarbų susitikimą – panikos priepuolis gali užklupti dažną iš mūsų bet kur ir bet kada: lifte, per pietų pertrauką, rengiantis miegoti ar vairuojant automobilį...

Kalbamės su psichologe-psichoterapeute Aušra Šapranauskiene.

– Kas yra panikos priepuolis ir kaip jį atpažinti?

– Panikos priepuolis – tai ūmus nerimo pliūpsnis, pasireiškiantis įvairiais fiziniais pojūčiais: gerai besijaučiantį žmogų staiga apima nesuvokiama baimė, pradeda smarkiai plakti širdis, atrodo, kad ji tuoj iššoks iš krūtinės ar ištiks širdies smūgis, pasidaro sunku kvėpuoti, žmogus bijo, kad jis dūsta, negali įkvėpti. Natūralu, kad asmuo išsigąsta, jog tuojau mirs, uždus, išprotės ar praras savitvardą. Jausmą, kad atsitiks kas nors siaubinga, sustiprina kitos fiziologinės organizmo reakcijos: rankų ar viso kūno drebulys, galvos svaigimas, pykinimas, galūnių tirpimas, gausus prakaitavimas, mirgėjimas akyse, kartais žmonės ima keistai save suvokti aplinkoje. Tokia keista savijauta gali tęstis kelias ar keliolika minučių, retkarčiais pusvalandį ar net ilgiau.

Norėčiau pabrėžti, kad panikos priepuolio metu patiriami jausmai realaus pavojaus sveikatai ar gyvybei nesukelia, nuo šių organizmo reakcijų žmogus nemiršta ir neišprotėja. Tai laikini funkciniai sutrikimai, kylantys dėl stipraus nerimo. Panikos priepuoliui atslūgus, organizmo veikla normalizuojasi be jokių liekamųjų reiškinių. Tačiau jį patyrę žmonės pradeda baimintis, kad priepuolis gali pasikartoti, ima jo laukti jausdami įtampą, nerimastingai fiksuodami kūno pojūčius.

– Kodėl žmonės patiria panikos priepuolį, kokios jo priežastys?

– Pirmą kartą panikos priepuolį patyrę žmonės paprastai labai išsigąsta ir galvoja, kad tai kokios nors rimtos fizinės ligos pradžia, todėl dažniausiai apsilanko pas gydytoją. Jei atlikus daugybę tyrimų paaiškėja, kad fizinė sveikata gera, rekomenduojama kreiptis į psichiatrą ar psichologą. Kuo greičiau žmogus sulaukia pagalbos, tuo sėkmingiau įveikiamas šis sutrikimas.

Tik itin retai panikos priepuoliai patiriami ne dėl psichologinių priežasčių, o pavyzdžiui, pavartojus tam tikrų narkotinių medžiagų, sergant Laimo liga, sutrikus skydliaukės veiklai.

Tik itin retai panikos priepuoliai patiriami ne dėl psichologinių priežasčių.

Visais kitais atvejais priežastys psichologinės ir dažniausiai yra nustatomas panikos sutrikimas, t. y. nerimo priepuoliai, nesusiję su jokiomis išskirtinėmis aplinkybėmis, todėl jų negalima numatyti. Kartais diagnozuojamos įvairios fobijos, kai nerimą sukelia tam tikros apibrėžtos situacijos, kurios nėra pavojingos, pavyzdžiui, baimė kilti liftu. Žmogus gali išgyventi panikos priepuolį ir kaip pavėluotą ar užsitęsusią reakciją į išties sukrečiantį įvykį: artimo mirtį, finansinį žlugimą, skyrybas, užpuolimą.

– Ar panikos priepuoliai kartojasi?

– Išgyvenęs vieną panikos priepuolį, žmogus ima labai bijoti, kad jis pasikartos. Įsivyrauja nuolatinis nerimas ir įtampa. Tai skatina kitus priepuolius, nes pradedama kreipti dėmesį į menkiausią kūno signalą, į kiekvieną širdies virptelėjimą, galvos svaigimą ar nemalonų jausmą skrandyje. Tada kūno pojūčiai stiprėja, vaizduotė piešia pačius baisiausius scenarijus, nerimas auga, kol galiausiai pasidaro nebevaldomas. Kadangi priepuolis yra traumuojanti patirtis, žmogus stengiasi jo išvengti. Tačiau taip dažnai įgyja naujų fobijų: vairuoti automobilį, kalbėti viešai... Ima keistis įprasta kasdienybė, santykiai su artimaisiais, kolegomis, kartais žmogus stengiasi nebekelti kojos iš namų, nes tik juose jaučiasi saugus, bijo pasilikti vienas (o jei šalia nebus nieko, kas galėtų suteikti pagalbą, jeigu kartais ištiktų priepuolis?).

– Panika nėra kažkoks tik dabartiniais laikais atsiradęs keistas pojūtis. Paprastai ji įspėja apie pavojų, verčia kuo greičiau bėgti nuo grėsmės. Tačiau šiuolaikinį žmogų ji pasalūniškai atakuoja ir tada, kai nėra jokio objektyvaus pavojaus. Galbūt galima panikos priepuolius, kurie kyla tarsi be priežasties, sieti su pasikeitusia gyvensena: milžinišku informacijos srautu, įtampa, nesveiku gyvenimo būdu, skubėjimu, pagaliau nutolimu nuo gamtos?

– Sunku tiksliai pasakyti, ar anksčiau šių sutrikimų buvo mažiau, ar jie buvo rečiau nustatomi. Galbūt mūsų močiutės panikos priepuolius išgyvendavo galvodamos, kad negaluoja širdis, ir gydydavosi širdies lašiukais. Taip pat įvairiais laikais galėjo skirtis žmonių požiūris į nerimą. Pavyzdžiui, karo, pokario metais, kai reikėdavo galvoti apie išgyvenimą, didelis jaudulys ir įvairūs fiziniai negalavimai galėjo būti suvokiami kaip normalus reiškinys – natūralu, kad bijoma ir nerimaujama, kai neaišku, ar rytoj šeima turės valgio, kai gresia tremtis. Dėmesys buvo sutelktas į išlikimo klausimus, į išorines grėsmes, o ne į vidinius išgyvenimus. Galbūt todėl panikos priepuoliai rečiau išsivystydavo į panikos sutrikimą. Vėliau, sovietinės okupacijos metais, psichikos ligos buvo labai stigmatizuojamos, todėl žmonės vengdavo skųstis kokiais nors dvasiniais negalavimais. Galima spėti, kad tais laikais nerimo simptomai buvo malšinami alkoholiu.

Alkoholis padidina panikos priepuolių tikimybę, jie itin dažnai ištinka pagirių metu.

Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad ir dabar labai daug stiprų nerimą patiriančių žmonių vartoja alkoholį kaip priemonę atsipalaiduoti. Nors tyrimai rodo, kad alkoholis tik padidina panikos priepuolių tikimybę, jie itin dažnai ištinka pagirių metu. Tačiau nerimo sutrikimų dabar iš tiesų daugėja ir manoma, kad juos skatina greitas gyvenimo tempas, dėl jo atsirandantis nuovargis, lėtinis stresas. Šiuolaikinis žmogus susiduria su nepaprastai didele pasirinkimo galimybių įvairove. Tačiau laisvė rinktis yra susijusi su atsakomybės už savo sprendimus prisiėmimu ir kalte, jei paaiškėja, kad jie buvo klaidingi. Todėl žmonės labai bijo klysti, patiria ne tik vidinį, bet ir išorinį spaudimą būti lyderiai visose srityse.

Dažnai iš žmonių, kuriuos konsultuoju, girdžiu: „Turėčiau džiaugtis. Atrodo, kad viskas šiame gyvenime gerai, man nieko netrūksta, galėčiau mėgautis savo pasiekimais, tačiau kažkodėl jaučiuosi nelaimingas, neturiu jėgų, niekas nedžiugina.“ Manau, kad milžiniški informacijos srautai prisideda prie perfekcionizmo skatinimo, nes vis sužinome, kad kas nors pasiekia, uždirba, sugeba daugiau nei mes. Taigi kartelę galima kelti iki begalybės. Nerimaujantys žmonės jautriai reaguoja į informaciją apie ligas, pavojus – jos žiniasklaidoje taip pat nepaprastai gausu. Šiais laikais dažnai orientuojamasi ne į tai, kaip gerai gyventi dabar, bet kaip ateityje išvengti įvairiausių grėsmių: nesusirgti vėžiu, nenumirti nuo širdies ligų, neužsikrėsti infekcijomis, apsisaugoti nuo terorizmo ir t. t. O juk tokia informacinė aplinka skatina nerimą, nesaugumo jausmą.

Pastaraisiais dešimtmečiais nerimo sutrikimų diagnozuojama vis daugiau, nors panikos priepuolis kaip simptomas psichiatrų aprašytas dar XIX amžiuje. Po Antrojo pasaulinio karo buvo pastebėta, kad grįžę iš karo vyrai patiria tai, kas vėliau buvo pavadinta potrauminiu streso sutrikimu, ir kai kuriuos jų taip pat kamuoja ūmaus nerimo pliūpsniai. Tiesiog šie nerimo epizodai tuomet dar nebuvo vadinami panikos priepuoliais. Panikos sutrikimas tarptautinėje ligų klasifikacijoje atsirado tik 1980 metais.

– Kokie žmonės dažniau išgyvena panikos priepuolių?

– Paprastai panikos priepuoliai stebimi darbingo amžiaus (20–50 metų) asmenų grupėje, tačiau retsykiais jų patiria ir vaikai bei vyresnio amžiaus žmonės. Paprastai šiame tarpsnyje žmonės daugiausia puoselėja lūkesčių, reikalauja iš savęs ir gyvenimo, todėl jaučia didžiausią vidinį ir išorinį spaudimą, nuolatinį stresą. Panikos priepuoliai ištinka ne vien psichologinių problemų kamuojamus asmenis – jie užklumpa ir savimi pasitikinčias asmenybes. Tačiau nereikia manyti, kad pasitikėjimas savimi matuojamas tik pasiekimais. Žmogus gali būti labai daug pasiekęs, bet jis nebūtinai yra pasitikintis savimi. Pasitikėjimas savimi neatsiejamas nuo gero savęs, savo jausmų pažinimo, pozityvaus, tačiau realistiško savęs ir pasaulio suvokimo bei vertinimo, pasitikėjimo kitais žmonėmis, meilės sau ir kitiems. Savimi pasitikintys žmonės rečiau susiduria su nerimo sutrikimais, o jų patyrę – sėkmingiau su jais susidoroja.

Beje, moterys su šiuo nerimo sutrikimu susiduria šiek tiek dažniau nei vyrai. Dirbdama su panikos priepuolių patiriančiais žmonėmis pastebiu, kad šie simptomai tarsi skatina stabtelėti, atkreipti dėmesį į save, į savo jausmus, norus, poreikius, paanalizuoti vidinius prieštaravimus. Įprastai vidiniame pasaulyje turėtų derėti „reikia, turiu, privalau“ ir „noriu, patinka, iš tiesų jaučiu“; kai žmogus kenčia nuo panikos sutrikimo, dažniausiai viską užgožia „privalau, turiu susiimti, negaliu pasiduoti, reikia ištverti“. Juk neretai žmonės net nuo sutuoktinių slepia tikruosius lūkesčius, nes bijo būti atstumti, nesuprasti, todėl ilgą laiką gyvena prisitaikydami, įtikinėdami save, kad viskas yra gerai, kol galiausiai juos ištinka panikos priepuolis.

Kita situacija: išgyvenęs kokį nors sukrėtimą – netektį, skyrybas, darbo praradimą, persileidimą, emigraciją, atsiskyrimą nuo tėvų ir t. t. – žmogus dėl vidinio ar aplinkinių spaudimo neleidžia sau liūdėti, pykti, gedėti ir stengiasi kuo greičiau „susiimti“, elgtis taip, tarsi nieko reikšmingo nebūtų atsitikę, kol vieną dieną atsiduria panikos gniaužtuose.

– Ką patartumėte žmonėms, kurių artimieji kenčia nuo panikos priepuolių?

Svarbu žinoti, kad sveikatai ir gyvybei pavojus negresia, o panikos priepuoliai yra išgydomi.

– Neretai panikos priepuolių patiriantys žmonės vengia prisipažinti apie tai artimiesiems, nes baiminasi likti nesuprasti, nors labai svarbu, kad jie sulauktų supratimo ir palaikymo. Mūsų visuomenėje dar daug įvairių mitų apie psichikos sutrikimus, todėl kartais aplinkinių reakcijos ar replikos gali būti nelabai adekvačios, įžeidžiančios. Kartais ir pats žmogus labai išgyvena ir gėdijasi savo tariamo nenormalumo. Todėl itin svarbu, kad aplinkiniai išlaikytų ramų ir pagarbų požiūrį, skatintų kreiptis pagalbos, stengtųsi, kad panikos priepuolių kamuojami žmonės neužsisklęstų su savo bėdomis. Tokiems žmonėms labai svarbu girdėti, kad jų sveikatai ir gyvybei pavojus negresia, o panikos priepuoliai yra išgydomi. Galima drauge apsvarstyti gydymosi galimybes.

Norėčiau pabrėžti, kad nors artimieji turėtų būti supratingi ir užjaučiantys, jie neturėtų tapti globėjiški ir prisiimti atsakomybės už artimo žmogaus sveikimą, nes toks elgesys trukdo sėkmingai susidoroti su šiuo sutrikimu. Reikėtų įsisąmoninti, kad panikos priepuolių patiriantis žmogus nėra ligonis, kurį būtina nuolatos prižiūrėti. Jis iš tiesų kenčia ir jam yra labai sunku, tačiau jis gali pasirūpinti savimi ir turi pats prisiimti atsakomybę už savo sveikimą. Juo labiau kad sveikimo prognozės esant panikos sutrikimui yra tikrai palankios.

Panikos priepuolių yra patyrusios ir garsenybės

Paparacai yra užfiksavę, kaip pernai 41-ų Angelina Jolie išgyveno panikos priepuolių bendraudama su pabėgėliais Graikijoje ir Kambodžoje, filmavimo aikštelėje.

26-erių aktorė Kristen Stewart, „Saulėlydžio“ žvaigždė, prisipažino paauglystėje patyrusi panikos priepuolių.

30-metė dainininkė Ellie Goulding, užklupta pirmo panikos priepuolio, manė, kad tai širdies smūgis. Vėliau jie kartojosi, todėl atlikėja lankėsi pas specialistus. Gydytojai padėjo suprasti jų priežastis ir pasveikti.

24-erių Miley Cyrus taip pat patyrė panikos priepuolių. Dainininkė nesivaržo apie tai viešai kalbėti, siekdama padrąsinti ir paskatinti ieškoti pagalbos ir kitus žmones.

Dar 2011 metais tuomet 39-erių aktorei Gwyneth Paltrow buvo diagnozuoti ne tik panikos priepuoliai, bet ir anemija bei vitamino D trūkumas.