Ji buvo pankroko deivė, mūza, poetė. Vėliau – atsidavusi žmona ir motina. Likusi našle, dar kartą persimainė ir grįžo prie kūrybinės veiklos, kaip nesisapnavo net jauniklėms. O juk Patti SMITH baigia aštuntą dešimtį.
Priešpaskutinę metų dieną jai sukaks lygiai aštuoniasdešimt. Kuo ne proga iki to laiko perskaityti naujausią menininkės prisiminimų knygą „Angelų duona“, intymius kūrėjos apmąstymus „Traukinys M“ ir perleistą vieną populiariausių visų laikų autobiografijų „Tiesiog vaikai“ – Patti kaip reta darbšti ir raštinga.
Tapatybės tebeieškantis XXI amžius dairosi į savo pirmtaką ir dažniausiai pavydi šiam pašėlusios drąsos. (Pasaulyje, kuriame tikrove tampa „Epsteino failai“, neįmanoma nufilmuoti „Kaligulos“.) Arba, kaip rašo pati Smith, „aš neturiu nė mažiausio noro būti žemėje, kurioje neliko didvyrių, angelų, šventųjų ir meno. Jei šiandien taip mąstyti nemadinga – tuo tvirčiau ir ryžtingiau aš laikausi savo nuostatų.“