Paramos Ukrainai iniciatorius K.Sankauskas-Tarandukas: kodėl jis nebijo pavojaus sirenų ir kartais pasikeikia

Su verslininku, įmonės „Projektavimo sprendimai“ generaliniu direktoriumi Karoliu Sankausku suderinti interviu laiką – ne pati lengviausia užduotis.  Kelios verslo kryptys, nuo karo Ukrainoje pradžios veikiantis savanorių štabas, be perstojo teikiama parama ir asmeninis gyvenimas – dar ne pabaiga. Pats Karolis, mikroautobusą pasikrovęs geranorių suaukotais daiktais civiliams ir kariams išvyksta į karo krečiamą Ukrainą. Ten jis buvo jau beveik 30 kartų.

Vis tiek vieną trečiadienį popietę su Karoliu susitarėme susitikti jo štabe. Trečiadienis paminėtas ne be reikalo – tądien vyksta ir vyko intensyviausi pasiruošimo kelionei į Ukrainą darbai. Įžengusi į patalpas, kuriose kaupiama, rūšiuojama ir išvežimui parengiama parama, visomis juslėmis pajutau iš savanorių sklindantį gerumą ir svetingumą – rodos, jei tik galėtų, padėtų kiekvienam karo paliestam ukrainiečiui. Nors tai padaryti, deja, nėra įmanoma, paramą inicijuojantis K.Sankauskas tikina darantis ir darysiantis viską, kad ji nenutrūktų. 

„Nuolat praleidžiu daug skambučių. Žmonės klausia – kiek gali toje Ukrainoje būti? Atsakau: kiek karas vyks, tiek ir būsiu“, – portalui Žmonės.lt sako verslininkas ir pasakoja apie savo iniciatyvas ir jų motyvus, Ukrainoje sutiktus žmones ir būdus, padedančius išlaikyti motyvaciją bei optimizmą.

Į Lietuvą atvežė virš tūkstančio ukrainiečių

Vasario pabaigoje prasidėjus Rusijos karinei invazijai į Ukrainą, Karolis, kaip ir daugybė žmonių visame pasaulyje, negalėjo atsitraukti nuo žinių srauto ir minčių, kuo būtų galima šiai tautai padėti. Pirmosiomis dienomis daugiausiai pajėgų reikėjo karo pabėgėliams, trokštantiems nuo karo baisumų Ukrainoje pasislėpti kaimyninėse šalyse.

„Prisižiūrėjau žinių, kad prie Lenkijos-Ukrainos sienos – visiškos šakės. Ten buvo daugybė žmonių, kurie norėjo patekti į Lietuvą, tačiau valstybė negalėjo jų vežioti – tai galėjo daryti tik privatūs žmonės. Taigi, nusprendžiau padėti. Samdžiau autobusus, kuriais ukrainiečius atveždavome į Lietuvą, čia bandydavome parūpinti būstą, darbą ir kitaip padėti“, – vardija K.Sankauskas.

Vienas po kito sekusiais autobusų reisais į Lietuvą atgabenti daugiau nei tūkstantį žmonių, nemažą dalį sudarė ir vaikai. Vėliau iš Ukrainos bėgančių žmonių srautas kardinaliai sumažėjo, tad Karolis su savanorių grupele ėmė svarstyti apie naujus ukrainiečių palaikymo būdus. Taip pagalbą pabėgėliams pakeitė pakeitė parama Ukrainoje likusiems žmonėms.

„Yra keli „taškai“, į kuriuos važiuojame. Tai – miesteliai aplink Kijyvą, kuriuos daugiau nei mėnesį buvo apsiautę rusai ir pasitraukę juos paliko tokius žiaurius, kad šakės. Dalyje jų nieko nelikę, pradedant parduotuvėmis, maistu ir baigiant gyvenamaisiais namais, dėl to stengiamės sužinoti ir išanalizuoti, kur ko labiausiai reikia, tada viską surenkame ir išvykstame. Vizitų metu aplankome Borodianką, Černikovą, Bučą, Irpinę ir kitus miestus, susitinkame su jų merais ir vietiniais žmonėmis“, – Žmonės.lt sako verslininkas.

Į šiuos miestelius Karolis ir jo žmonės patenka todėl, nes juos remia, tačiau itin pavojingose zonose jų nepalieka sustiprinta apsauga, lydi karinis konvojus. Vis tik daug įtakos ir galybę pažinčių Ukrainoje turintis K.Sankauskas tikina, kad dabartinė veikla – tikra jo pareiga.

„Sugebu organizuoti veiklą, žmones ir tai valdyti, bet to, per Ukrainos ambasados liniją, valdžios atstovus ir miestelio merus turiu labai daug ryšių ir įtakos. Jau iki karo daug žinojau ir turėjau visas galimybes padėti – nuo A iki Z, tad tai ir padariau“, – šypteli vyras.

Parama – nuo sauskelnių iki senų langų

Visa Ukrainai skirta parama kaupiama ir rūšiuojama šalia Vilniaus miesto savivaldybės esančiose patalpose – Karolio suburtų savanorių štabe. Jame – daugybė iš visos Lietuvos suvežtų ukrainiečiams reikalingų daiktų: drabužių, maisto, miegmaišių, kilimėlių, žaislų, kūdikių prekių ir kitų būtinų dalykų.

„Kartą vienas kambarys buvo prikimštas čiužinių ir miegmaišių, net praeiti nebuvo įmanoma. Tiesiog kosmosas“, – kalba Karolis, rodydamas į krūvas surūšiuotų daiktų, kurie visuomet skirstomi pagal tam tikro miestelio poreikius.

Ketvirtadienį popiet dešimties žmonių desantas su keliais daiktų prikimštais mikroautobusais pajuda link Ukrainos. už vieną transporto priemonę atsakingi du asmenys, kurie pamainomis vairuoja ir miega. Anot Karolio, jų tikslas – kuo greičiau pasiekti šalį ir išdalinti paramą: „Išvykęs 15 valandą, kitos dienos vakare tu pasieki Kyjivą, aplankai štabus, nusiprausi, pamiegi, atvirsti į žmogų ir važiuoji atgal“.

Tiesa, reguliariai į Ukrainą važiuojantis Karolis ir jo komandos nariai  su savimi pasiima po kelis ukrainiečius, kurie net ir tokiomis sąlygomis nori grįžti į gimtinę. Yra ir kitaip nusiteikusių žmonių, kurie, išsigandę ar pavargę nuo karo baisumų, su savanoriais nori atvykti į Lietuvą.

Iš šono visa tai skamba labai paprastai: rodosi, vos keli žingsniai, žiupsnis iniciatyvos bei drąsos ir ukrainiečiai jau džiaugiasi gautais daiktais. Vis tik labai svarbu paramą nugabenti ten, kur reikia – į netinkamą vietą nuvežtos labdaros likimas tampa nenuspėjamas.

„Yra buvę tokių atvejų, kai žmonės surinktą siuntą kažkur nuveža, pasako, kad paliko ją sandėlyje ir išvažiuoja. Klausiu jų, į kokį sandėlį ją nuvežėte, tačiau jie patys nežino. Taip dažnai nutinka su užsienio lietuviais. Kartą buvo toks bajeris – Norvegijos lietuviai surinko pilną sunkvežimį daiktų, paskambino ir pasakė, kad su juo atvyksta link mūsų, nes mes žinome, kur Ukrainoje juos nugabenti“, – prisiminęs kikena Karolis.

Jis atskleidžia, kad į neaiškius sandėlius nuvežta ir palikta parama, jei yra aptinkama vietinių žmonių, neretai tampa prekėmis, kurias maisto ir kitų prekių trūkumo prispirti žmonės perka už kelis kartus didesnę sumą.

K.Sankauskas ne tik inicijuoja ir organizuoja paramą, bet ir teikia ją iš savo kišenės. Už Ukrainos laisvę kovojantiems vyrams Karolis, jo draugai ir kitos įmonės jau padovanojo virš trisdešimt džipų: dalį jų kareiviai naudoja civilių apmokymams, o su likusiais patys keliauja į karo frontą. Jiems taip pat tiekiamos liemenes, šalmus ir kitos apsaugos. „Kareiviai su automatais privalo devėti apsaugas, nes išgirdę šūvį, jie per pusę sekundės turi pritūpti ant kelio ir nuo jo apsisaugoti. Kitu atveju per dieną susiformuotų kruvinos žaizdos“, – portalui Žmonės.lt vaizdžiai nupasakoja pašnekovas.

Prieš kurį laiką su Vilniaus miesto meru Remigijumi Šimašiumi jis suderino kitą iniciatyvą – visi vilniečiai bus kviečiami atiduoti nebereikalingus langų stiklus, kurie vėliau bus panaudoti atstatant Ukrainos miestus.

„Tarkime, keičiate langus. Kur dėti senus stiklus? Daugiau gi nebepanaudosi. Dabar juos bus galima paaukoti geram tikslui. Planuojame surinkti apie septynis sunkvežimius ir juos išvežti į Ukrainą.

Suderinau su valdžia, kad šią kelionę finansuotų, nes šitas daugiau nei du mėnesius trunkantis vakarėlis jau kainavo apie 80 tūkst. eurų. Daugiausiai išleidžiame kurui, nes vieno reiso metu sunaudojame apie pusantros tonos kuro, o kur dar maistas, viešbučiai, nenumatytos išlaidos. Viena kelionė su savanoriais verta 4 tūkst. Eurų“, – išlaidas vardija verslininkas.

Gležna moralinė laikysena

Pagalbos Ukrainos gyventojams, anot K.Sankausko, reikia žūtbūtiniai – ji suteikia bent jau momentinio džiaugsmo ir tikėjimo. Deja, dauguma žmonių yra labai palūžę.

„Tarkime, tvarkingas ir intelektualus žmogus tampa bedarbis, o dažnai – ir benamis, nors jo mokslų laipsnis – daktaras. Jis neturi namų, daiktų, pinigų ir maisto, tas arba slepiasi rūsyje, arba apsistoja arba pas giminaičius, draugus, kitus žmones. Bėdos paveikti ukrainiečiai susivienija ir vieni kitiems padeda“, – tikina verslininkas.

Nepaisant to, karo krečiamoje Ukrainoje likusių žmonių moralinė laikysena – gležna. Karolis sako, kad ji labai svyruoja ir įvardija keturias pagrindines stadijas, kurias pereina dauguma žmonių: pirmiausia – siekis išgyventi, tada viltis, vėliau ateina džiaugsmas ir galiausiai – nusivylimas.

„Įsivaizduokite: jus puola rusai, jūs bijote, drebate, panikuojat. Vėliau jums atsidaro dzin. Absoliučiai visų sutiktų žmonių klausiau, kada jie pasieki šitą būseną. Dažniausias atsakymas – penktą šeštą dieną. Jiems tapdavo nebesvarbu, kad aplink šaudo, sprogdina, visur – rusai. Jie tampa apatiški ir galvoja: „Na ką, žūsiu – tai žūsiu, ką padarysi“. Dauguma žmonių ten visi vaikšto sukniubę, nuleidę galvas.

Na, o kai juos išlaisvina ir pas juos atvyksta siuntinys su parama, jie šypsosi iki begalybės. Tada jie jaučiausi laimingi, aprūpinti, tačiau kai ta pirmieji daiktai dingsta ir tenka už savo pinigus pirkti maistą ir tvarkyti namus, žmones apima didžiulė neviltis“, – Žmonės.lt tvirtina pašnekovas.

Vieną savaitgalį buvo Černikove jis stebėjo, kaip dalis tenykščių gyventojų tvarko, valo savo sugriautus namus, o kitame pastate niekas nevyksta, nes žmonės neturi technikos. Jie, anot Karolio, tiesiog sėdėjo ir galvojo, kas nuo to pasikeis.

„Daugumai jų buvo nesuvokiama, kad juos neva reikia denacifikuoti, nors prieš kelis mėnesius šito žodžio reikšmės net nežinojo. Jiems buvo sakoma, kad jie kalti, o jie nesuprasdavo, kuo nusikalto. Supratau, kad karas jau įsirėžė jų atmintin iki begalybės“, – skaudžiais priminimais dalijasi vyras.

Kodėl tokiu atveju žmonės vis tiek lieka Ukrainoje? Karolis tikina, kad dalį veikia meilė tėvynei, dalį – nežinomybė, kur važiuoti ir kas tavęs laukia.  Vis tik šalyje labai daug vidinių pabėgėlių, kurie iš apsiaustos teritorijos perbėga į ramesnes zonas, pavyzdžiui, Lvivo. Jai K.Sankausko komanda padovanojo dviejų aukštų autobusą, kad vietiniai galėtų apsiaustose teritorijoje likusius žmones pervežti į ramesnes vietas.

Neišvengiami emociniai šuoliai

Kaip įmanoma atsilaikyti, kai nuolat regi labai daug skausmo, o pats turi dovanoti daug pozityvo? Karolis tikina – visiškai atsiriboti neina. Savo akimis yra regėjęs ir masinę kapavietę, dažnai regi ir žmones, dėl kurių gerovės ir net gyvybės negali būti tikras.

„Ten emociniai šuoliai yra milžiniški. Supranti, kad žmogui, su kuriuo tu ką tik bendravai, yra tiesiog šakės. Nešdamas jiems maistą supranti, kad palengvini maksimum savaitę. Jūs apsikeičiate kontaktais, kad vėliau galėtumėte susisiekti, tačiau nebežinai, ar tą žmogų dar sutiksi“, – gūžčioja pečiais.

Jis priduria, kad pirmą kartą į karo nusiaubtą Ukrainą atvykę jo savanoriai pradeda verkti ir neatsigauna kelias dienas.

„Tau viskas dzin. Dzin net nėra pakankamai stiprus žodis išreikšti ten tvyrančiai apatijai. Kartais reikia pasikeikti, kad suprastum ten patiriamą jausmą“, – nedvejoja Karolis.

Deja, pozityvo ir motyvacijos šaltiniai nėra amžini. Tai pajuto ir verslininkas: jis tikina galiausiai priėjęs ribą, kai pajuto, jog jam reikia pailsėti.

„Supratau, kad man šakės. Kasdien koordinuoju šituos reikalus ir savo verslus: baldų fabriko veiklą, projektavimo bendrovę, saulės jėgainės ir kitus. Mano grupėje daug žmonių, bandžiau viską spėti, sudėlioti, tačiau daugiau nebegalėjau ir trumpam išvykau į Kubą. Reikia atitrūkti“, – Žmonės.lt sako jis.

Kubą jis pasirinko neatsitiktinai – į karštuosius pasaulio taškus jis keliauja dažnai ir tikina, kad tos išvykos jį gerokai užgrūdino. Dabar Ukrainoje baimė jo nelanko ir oro pavojaus sirenos plaukų nepašiaušia – jas Karolis girdėjęs šimtus kartų.

„Kaukia tai kaukia. Pripranti. Praėjusiais metais naujuosius metus sutikau Etiopijos pilietinio karo įkarštyje, kai vyko susišaudymas“, – prisimindamas įdomią patirtį, juokiasi Karolis Sankauskas.

Fotogalerija: