Populiarioji kultūra – knygos, filmai, dainos – verčia meilę laikyti trokštamiausiu tikslu, ypač jei esi moteris. Nuo vaikystės girdėjome, kad kažkada aplankysianti romantiška meilė – geriausias dalykas, nutiksiantis gyvenime. Meilė ir vedybos buvo laikomos kulminacija, didžiuoju gyvenimo finalu, tad atrodytų, kad ir pasimatymai visada egzistavo. Tik ar kada pagalvojote, iš kur kilo pati pasimatymo idėja ir kaip ji evoliucionavo?
Kol nebuvo žinoma apie pasimatymus, merginoms, sulaukusioms 16-os, antrosios pusės būdavo ieškoma piršliaujant. Visas merginimo procesas buvo reguliuojamas šeimos moterų: motina ir kuri nors ištekėjusi giminaitė spręsdavo, kurį jaunuolį priimti ir kurio ne, kiek laiko merginimas turėtų tęstis ir kokius reikalavimus kandidatas turėtų atitikti. Be to, merginama turėjo būti namuose, moterų teritorijoje tikrąja tų žodžių prasme.
Maždaug XVIII–XIX a. buvo imta manyti, kad moterys turi galvas ant pečių ir savo nuomonę. Fizinis grožis imtas laikyti antraeiliu dalyku – vyrams pasidarė gerokai įdomesnė ir mokanti šokti, ir apsiskaičiusi moteris. Vis dėlto socialinė klasė išliko itin svarbi renkantis porą – pinigai suteikdavo daugiau galimybių susipažinti. Jei buvai darbininkas, ir vesti tekdavo savo luomo atstovę. Beje, moteris su vyru niekada nebūdavo paliekama viena, o ir jo ranką paspausti tegalėdavo pirštinėta rankele.
Žodis „pasimatymas“ pirmą kartą buvo išspausdintas amerikietiškame laikraštyje „The Chicago Record“ 1896 m. straipsnyje apie darbo klasės įpročius. XX a. pradžios moterims pasimatymai būdavo vienintelis būdas rasti antrąją pusę. Jos jau galėjo būti nepriklausomos – dirbti ir uždirbti, bet kartu ir vienišos, nes daugelis atvykdavo iš kaimų į miestą dirbti tarnaitėmis, raštininkėmis, arba, jei itin pasisekdavo, – sekretorėmis. Tuo metu buvo tikima, kad moterys dirba ne tam, kad išlaikytų save, o norėdamos papildomų pinigų, – juk jas išlaikydavo vyrai arba tėvai.
XX a. pr. buvo laikoma, kad moterys, leidusios vyrams joms nupirkti maisto, gėrimų ar dovanų, bilietą į teatrą, buvo laisvo elgesio.
XX a. pradžioje visuomenėje buvo laikoma, kad moterys, leidusios vyrams joms nupirkti maisto, gėrimų ar dovanų, bilietą į teatrą, buvo laisvo elgesio. Tad pirmaisiais pasimatymais susidomėjo... policija. 1900 m. Amerikos pareigūnai veikė visoje šalyje mėgindami išsiaiškinti vietas, kuriose poros dažniausiai skirdavo pasimatymus. Reiškinys buvo toks neįprastas, kad nemažai merginų buvo apkaltintos prostitucija.
Ačiū pasimatymams, leidusiems meilei, kuri iki tol buvo privatus ir intymus dalykas, išeiti į viešumą. Restoranus, šokių sales, parkus ir kino teatrus užplūdo jaunos poros. Ironiška, bet vyrai ir moterys, susitikdami viešai, turėjo geriausią galimybę... pabūti vieni. Iki tol susitikimai ir piršliavimas vykdavo namuose – visą procesą stebėdavo smalsios akys.
Ar kada susimąstėte, kad darbą ir santykius sieja panašūs procesai? Pardavimų vadybininkai mokomi pasitelkus žavesį skatinti klientus pirkti. Šią „gundymo pedagogiką“ sparčiai perėmė pasimatymai: žmonės nutarė, jog reikia stengtis gerai pasirodyti („parduoti“ save), kad užkariautum patikusį asmenį. Apranga, kosmetika, tobula šypsena, puikios manieros... Iki XX a. vienintelės moterys, „dažiusios“ veidus, buvo aktorės arba prostitutės (iki tol natūrali išvaizda, manoma, informuodavo apie „švarų gyvenimo būdą“). Ilgainiui kosmetikos pramonė, siekdama paversti savo produkciją perkama, klientes ėmė vilioti siūlydama atskleisti moteriškumą.
Ši dinamika aktuali iki šiol: stengiamės pateikti save taip, kad atitiktume potencialaus „kliento“ poreikius. Koketavimas – romantiškas, bet tikrovėje jis panašesnis į komercinį sandorį.
Nuo antrojo iki šeštojo XX a. dešimtmečių pasilinksminę jaunuoliai turėdavo nutarti, ar kandidatė tinkama į žmonas, o merginos tikėdavosi kuo greičiau sulaukti pasiūlymo tekėti – vien dėl to, kad pagaliau „iškristų iš rinkos“. Šeštajame dešimtmetyje merginimas buvo formalus ir detalus: pasimatymai, draugystė ir sužadėtuvės. Ir visa tai – akylai stebint tėvams. Septintajame dešimtmetyje feminizmas atnešė laisvės ir kontraceptines piliules, bet tradicinis merginimas išliko.
Per bemaž visą žmonijos istoriją, išskyrus moderniuosius laikus, piršliavimas ir merginimas buvo tiesus kelias į santuoką ir vaikus. Prieš kelis šimtmečius susitikimų tikslas būdavo aiškus: pora turėdavo skirti laiko pažinti vienas kitą. Vien dėl to, kad moterys būdavo finansiškai smarkiai priklausomos nuo šeimos ar vyro, merginimas laikytas būdu užtikrinti moters ateitį. Mūsų laikais pasimatymas nebūtinai yra troškimo susituokti išraiška – labiau socialinė veikla ar formalumas.
Kaip gali įsipareigoti, jei profesinis gyvenimas verčia keisti darbą, miestą arba šalį ir siūlo nepraleisti nė vienos galimybės?
Tradiciškai pasirinkimas tuoktis arba nesituokti beveik visada priklauso nuo kultūrinių ar moralinių priežasčių – ekonominiai faktoriai minimi retai. Vis dėlto tyrimai rodo, kad pradedant paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais žmonės ima suvokti, kad santuoka ima virsti prabanga, tad svajonė apie „santykius, kol mirtis išskirs“ pranyksta gyvenimo scenarijaus, kurį sunku prognozuoti, akivaizdoje. Kaip gali įsipareigoti vienam partneriui, jei profesinis gyvenimas verčia keisti darbą, miestą arba šalį ir siūlo nepraleisti nė vienos galimybės?
Šiandien pasimatymai ir santykiai sukasi beveik komercinėje sferoje: abiem pusėms apsikeitimas jausmais turi būti efektyvus, naudingas ir malonus. Laikas yra pinigai, todėl jį švaistyti susitikimams, greičiausiai neturėsiantiems ateities, brangu. Be to, menkas atotrūkis tarp darbo ir laisvalaikio nepalieka laiko pasimėgauti senąja meilės nuotykių romantika net savaitgaliais – tenka konkuruoti su neretai itin užimta darbotvarke.
Tie, kurie vis dar tikisi išpildyti svajonę sukurti šeimą, neretai susiduria su nusivylimu: baisiu jausmu, kad kaskart nepavykus pasimatymui iššvaistomas brangus laikas. Klaidoms laiko nėra – vaisingumas turi galiojimo laiką. Perspėjimų apie vadinamąjį biologinį laikrodį atsirado aštuntajame dešimtmetyje – ir jie sparčiai virto pagrindiniu moterų nerimo šaltiniu.
Patarimai besiruošiantiems į pasimatymą
„Meetic“, vienas pagrindinių pasimatymų portalų Europoje, pataria, kokių bendravimo klaidų derėtų vengti, jei norite, kad pirmasis pasimatymas būtų sėkmingas.
1. Nekvieskite patikusio žmogaus pietų ar vakarienės. Šią klaidą užsispyrę daro 60 proc. respondentų. Verčiau pasiūlykite susitikti kavos ar taurės vyno – šitaip bus paprasčiau pasimatymą nutraukti, jei nepajusite vienas kitam simpatijos.
2. Valgykite tyliai. 54 proc. respondentų sako, kad negali pakęsti, kai partneris čepsi, valgo pilna burna ar kramtydamas kalba. Be to, tas pats galioja ir mėgstantiems panirti į maistą, ne į pokalbį.
3. Nevėluokite. Nepunktualumas laikomas nesidomėjimu, o tai – lemiamas dalykas.
4. Niekada nemeluokite. Apsimesti kitu žmogumi vis vien nepavyks – yla visada išlenda iš maišo. Natūralumas ir savų trūkumų pripažinimas gali būti netgi seksualus.
5. Nesiskųskite. Negatyvumas žudo romantiką: nekalbėkite blogai apie buvusį partnerį, nesiskųskite darbu, nebūkite pesimistai.
6. Būkite atsargūs. 47 proc. respondentų teigia, kad jie verčiau nutrauks pasimatymą, jei pajus pavojų. Jei abejojate, ženkite žingsnį atgal.