Paskutinė R.Tumino kelionė į Vilnių – Izraelyje pastatytą spektaklį „Sirano“ pamatys ir Lietuva

Sostinės Compensa koncertų salėje spektaklį „Sirano“ – dviejų dalių meilės tragikomediją, kurią bendražygiai ir kritikai vadina paskutine, viską apibendrinančia R.Tumino išpažintimi, – žiūrovai pamatys du vakarus iš eilės, gegužės 28 ir 29 dienomis. Anot režisieriui artimų žmonių, gimtinėje, Lietuvos publikai parodyti dar nematytus jo darbus buvo ir paskutinė R.Tumino valia.

Iki šiol spektaklis už Izraelio ribų rodytas nebuvo, gastrolės Europoje taip pat bus trumpos ir išskirtinės – prieš atvykstant į Lietuvą, Gesher teatro trupė jį parodys Vengrijoje, po Vilniaus – tik Rygoje. Spektakliai Vilniuje bus rodomi originalo – hebrajų – kalba su tiesioginiu subtitrų vertimu į lietuvių kalbą.

„Tik teatras gali praplėsti ir atgaivinti gyvenimą“

Sukurtas pagal prancūzų dramaturgo Edmono Rostano (Edmond Rostand) 1897 metais parašytą pjesę „Sirano de Beržerakas“, kuri laikoma vienu ryškiausių visų laikų klasikinio teatro kūrinių, Rimo Tumino „Sirano“ tapo paskutiniu jo sukurtu spektakliu. Ir ne tik Gesher teatre, kuriame Maestro kūrė paskutinius dvejus savo gyvenimo metus, bet ir jo visoje gausioje kūrybinėje biografijoje.

Šio spektaklio, kaip ir daugelio kitų R.Tumino darbų, scenografiją kūrė Maestro artimas ir ilgametis bendražygis – Adomas Jacovskis. Muziką parašė kompozitorius Giedrius Puskunigis, su kuriuo R.Tuminas taip pat ne kartą bendradarbiavęs.

Viltį, kad paskutinį jo darbą anksčiau ar vėliau pamatys ir Lietuvos publika, buvo išsakęs ir pats režisierius. Nors daugelį metų gyveno ir kūrė toli nuo gimtinės, kelių užsienio šalių teatruose, R.Tuminas niekada neprarado emocinio ryšio nei su Lietuva, nei su tūkstančiais čia esančių jo teatro gerbėjų, nei su savo 1990 metais įkurtu Mažuoju teatru (nuo 1997 m. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras – aut. past.).

Apie savo teatrą ir jo poveikį žiūrovui, o taip pat ir apie paties santykį su gyvenimu ir teatru dar 2012 metais, likus daugiau nei dešimtmečiui iki savo mirties, R.Tuminas yra pasakęs: „Gyvenimas traukiasi, įvykiai nereikšmingi, neypatingi. Lyg mestum akmenį į vandenį, o jis nesukeltų jokių purslų, jokių ratilų, tik pliūkšt – ir viskas. O man norisi, kad kiltų didžiulės bangos ir pasiektų krantus, kad sujudėtų, sunerimtų gelmė. Laukiu tokio sprogimo, tokios audros, bet dabar ji gali įvykti ne gyvenime, o tik teatre. Tik teatras gali praplėsti ir atgaivinti gyvenimą. Tik scenos dėžutėje yra tai, kas buvo ir ko nebuvo, kas dar gali būti. Tik čia susitelkia patirtis ir atmintis. Gyvenimo man nebereikia. “

Kartu kūrė net tris dešimtmečius

Daugeliui R.Tumino spektaklių scenografiją kūręs ilgametis jo bendražygis ir draugas, dailininkas A.Jacovskis atviras – kartu su R.Tuminu dirbo tris dešimtmečius, per tą laiką pastatė panašiai tiek pat spektaklių, kartais ir po du per sezoną, bet darbas visada ėjosi lengvai, nes vienas kitą palaikydavo, vienas kitam patardavo.

„Tik kartą ar du buvo pabandęs dirbti su kitu dailininku, bet vis tiek pas mane sugrįžo, – prisimindamas juokiasi A.Jacovskis. – Mums lengva buvo dirbti kartu, ir jeigu susiginčydavome – tai dėl visiškai neesminių dalykų. „

Ir šįkart, dirbant prie – kaip netrukus paaiškėjo – paskutiniu tapusio režisieriaus spektaklio A.Jacovskis pasiūlė savo viziją, ir kelias minutes tyloje pagalvojęs R.Tuminas sutiko – gerai. „Taip scenoje atsirado ir Eifelio bokšto koja, o vėliau spektaklyje – ir bokšto statybas su brėžiniais rankose apžiūrintis ir pats inžinierius Gustavas Eifelis. Mums abiems norėjosi į šitą pjesę pažiūrėti su humoru, nors tai tikrai nebūtinai tik komedija“, – darbo procesą Tel Avive prisimena garsus scenografas.

Pasak A.Jacovskio, ne visi spektakliai R.Tuminui jo ilgametėje kūrybinėje karjeroje eidavosi paprastai – vieni ateidavo lengviau, kiti – sudėtingiau, ir paskutinis Maestro darbas „Sirano“ toks, kokį jį pamatys žiūrovai Lietuvoje, gimė ne iš karto.

„Bet jis mokėdavo paimti ir per kelias dienas spektaklį tarsi prikelti, sudėlioti akcentus, sustatyti viską į savo vietas, sukurti visumą, – apie R.Tumino režisūrinį talentą pasakoja A.Jacovskis. – Mes nesijaudindavome, nes žinodavome – jis tai moka, ir taip jau ne kartą yra buvę. „

Nors tragikomedija „Sirano“ tapo paskutiniu pilnai pabaigtu R.Tumino spektakliu, jis, anot artimo bičiulio, planų turėjo dar mažiausiai trims metams į priekį. Italijoje, kur ir mirė, Maestro repetavo spektaklį „Vyšnių sodas“ pagal pasauline teatro klasika tapusią Antono Čechovo pjesę apie praradimą – namų, tėviškės, gimtosios vietos. „Lietuvoje dar svajojo pastatyti Antano Škėmos „Baltą drobulę“, bet šito jau nebespėjo.." – neįgyvendintais Maestro planais dalijasi jo artimas draugas, scenografas A.Jacovskis.

Pjesėje – meilės trikampis ir netikėta atomazga

Spektaklis „Sirano“ pastatytas pagal pjesę, parašytą remiantis esą iš tikro XVII a. viduryje gyvenusio karininko Sirano de Beržerako gyvenimo istorija. Iš pirmo žvilgsnio „Sirano“ – tai tiesiog komedija, tačiau, kaip ir visuomet R.Tumino teatre, joje jautriai ir skvarbiai nagrinėjama žmogaus prigimtis, o jo herojai atgimsta lyg šiandien gyvenantys, nors ir prieš šimtus metų knygose aprašyti.

„Režisierius yra tas, kuris prikelia negyvuosius. Nereikia galvoti, kad literatūra – tai išgalvoti personažai. Jie buvo konkretūs žmonės, apie konkrečius žmones juk rašė. Jie išėjo, jų nebėra, ir mes turime juos pažadinti, pakviesti į šios dienos gyvenimą. Kaip baisu ir kaip atsakinga! Bet mes turime jiems dar kartą suteikti gyvenimą ir padaryti juos net laimingesnius, nei jie buvo tada, kai iš tikro gyveno“, – apie savo herojus yra sakęs R.Tuminas, ne kartą statęs pagal pasaulio literatūros klasiką.

Taigi, atrodo, jaunam prancūzų karininkui ir poetui Sirano de Beržerakui nieko netrūksta – jam galima pavydėti ir sėkmingos karinės karjeros, ir sąmojo, ir kilnios širdies. Galima būtų pamanyti, kad jis visų geidžiamiausias jaunikis. Tačiau kodėl gi pačiam Sirano atrodo, kad jis nevertas aukštuomenės gražuolės Roksanos meilės? Galbūt todėl, kad jo nosis – tokia pat didelė kaip ir jo širdis?

Sirano „paskolina“ savo iškalbą Kristianui, jaunam ir patraukliam kareiviui, kuriam, deja, nepažįstama nei meilės kalba, nei jos poetiškas ritmas, ir šis nesunkiai užkariauja Roksanos širdį meilės laiškais, kuriuos rašo… Sirano. Bet kiek ilgai gali tęstis tokia meilės istorija ir kas nutiks, kai apgaulė bus atskleista?

„Sirano“ prilygina režisieriaus išpažinčiai

Į Lietuvą spektaklį „Sirano“ atvežantis Gesher teatras iš Tel Avivo žinomas ir gerbiamas visame pasaulyje. Įkurtas 1991 m., jis jau pristatė per 60 premjerų, atstovavo Izraelį daugelyje tarptautinių teatro festivalių, laimėjo gausybę reikšmingų apdovanojimų ir žurnalo „The Times“ pavadintas viena geriausių ir svarbiausių teatro trupių visame pasaulyje.

Teatro generalinė direktorė, režisierė Lena Kreindlin taip kalba apie Maestro R.Tumino paskutinį – išpažintį primenantį – spektaklį Gesher teatre: „Sirano“ – tai lyg apibendrinimas, lyg savotiška jo kaip režisieriaus, kaip poeto, kaip menininko išpažintis, jo savęs pamatymas ir išjautimas tarp visko ir šalia visko – karo, meilės, teatro, tarp visų laikų ir tautybių personažų. Jis taip ir padarė šį spektaklį – tai nesuprantamas, įstabus epochų, žmonių, herojų, knygų, laikų, architektūros ir dar daug ko mišinys. Rodos, viskas tarpusavyje niekaip nesusiję, bet jo galvoje ėmė ir suėjo į įspūdingą visumą.“

Po R.Tumino teatro – lyg pabudę iš sapno

Tie, kas nors kartą matė kurį nors R.Tumino spektaklį, žino, kad jo teatro pasaulis – ne su kuo nesupainiojamas, tai tarsi tarpinė būsena tarp realybės ir žaidimo, tarp tikrumo ir netikrumo, o viso ko centre – visada žmogus ir įdėmus, skvarbus žvilgsnis į jo vidų, į pačią esmę.

„Teatras yra lyg padidinamasis stiklas ir kartais kreivas veidrodis, leidžiantis mums išvysti tai, kas paslėpta, – yra sakęs Maestro. – Pasaulyje nėra nieko paslaptingiau už žmogų, ir iki jo labai toli. Spektaklis visada yra prasiskverbimas – ne kova, o būtent prasiskverbimas ir prasibrovimas iki žmogaus esmės. Labai gražus procesas. Prisikasi prie Žmogaus – prieisi prie Grožio.“

Kad R.Tumino teatro patyrimas – neeilinė, kone antgamtinė patirtis, liudija ir Lietuvos bei pasaulio kritikai. „Režisierius scenoje kuria nepaprastai turtingą meninį pasaulį, nejučia taip įtraukiantį, taip užvaldantį emocijas ir vaizduotę, kad spektakliui pasibaigus jautiesi lyg pabudęs iš jaudinančio, įdomaus sapno. Arba buvęs šventėje. Arba susitikęs su savimi pačiu vaikystėje“, – teigia knygos apie jį „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“ autorė, teatro kritikė Ramunė Balevičiūtė.

O garsi teatrologė Daiva Šabasevičienė taip trumpai apibendrina R.Tumino spektaklių poveikį: „Publika atsiduria tokioje erdvėje, kurioje tiesiog gera gyventi ir kurioje sustoja laikas.“