Ankstyvą 1888-ųjų balandžio 3-iosios rytą į vieną iš Rytų Londono ligoninių atvedė krauju paplūdusią 45-erių moterį. Gydytojai užfiksavo šiurpias veido, galvos, vidaus organų traumas. Netrukus nukentėjusiąją ištiko koma ir kitą rytą ji mirė. Nuo šio siaubingo atvejo prasidėjo Londono Vaitčapelio rajono ir jo apylinkių žmogžudystės. Dalis jų priskirtos žmogui, vėliau pakrikštytam visame pasaulyje atpažįstamu DŽEKO SKERDIKO vardu.
Paslaptinga kraujo ištroškusi žmogysta, kuri XIX amžiaus pabaigoje slankiojo po niūrius Londono lūšnynus ir medžiojo puolusias moteris, daugiau kaip šimtmetį lieka didžiausia serijinių žmogžudysčių mįsle.
Mirtys ūkuose
Kiek būta aukų, tiksliai atsakyti negalėjo net policija. Priimta manyti, kad penkios, nors įvairiu metu bylai priskirta net vienuolika epizodų. Tos penkios moterys nužudytos per du 1888-ųjų mėnesius, dvi iš jų – valandos skirtumu. Dviem nelaimėlėms perrėžtos gerklės, sužaloti pilvai ir dubenys, trims išpjauti kai kurie organai, dviem paskutinėms subjauroti veidai. Žmogžudys ne šiaip pribaigdavo aukas, o išmėsinėdavo kūnus, išplėšdavo vidaus organus, dalį pasiimdavo su savimi – lyg skerdykloje. Jis gerai išmanė anatomiją, nes neabejotinai kvalifikuotai ir tiksliai išpjaudavo organus. Visi kūnai aptikti puskilometriu vienas nuo kito. Nusikaltėlis dirbdavo naktį arba labai anksti ryte penktadieniais ar savaitgaliais. Greičiausiai užpuldavo netikėtai, nes nerasta jokių kovos pėdsakų.
Jei lygintume su XX amžiaus serijinių žmogžudžių aukomis, atrodytų, penkios moterys – anoks čia skaičius. Tačiau šiuo atveju stebino ne jis.