Ankstyvą 1888-ųjų balandžio 3-iosios rytą į vieną iš Rytų Londono ligoninių atvedė krauju paplūdusią 45-erių moterį. Gydytojai užfiksavo šiurpias veido, galvos, vidaus organų traumas. Netrukus nukentėjusiąją ištiko koma ir kitą rytą ji mirė. Nuo šio siaubingo atvejo prasidėjo Londono Vaitčapelio rajono ir jo apylinkių žmogžudystės. Dalis jų priskirtos žmogui, vėliau pakrikštytam visame pasaulyje atpažįstamu DŽEKO SKERDIKO vardu.
Pavojingiausias Londono rajonas
XIX amžiaus pramonės revoliucija Angliją pavertė labiausiai urbanizuota pasaulio šalimi. 1888-aisiais Londone buvo virš 5,5 milijono gyventojų – penkis kartus daugiau nei amžiaus pradžioje. Miestas duso, ypač tai jautėsi Rytų Londone, kur gyveno vargetos. Jis garsėjo kaip tikra skurdžių kloaka su siaurų gatvelių ir skersgatvių labirintu, daugybe džino krautuvėlių, viešnamių ir opijaus kambarių. Siaubingos buities sąlygos, geriamojo vandens ir kanalizacijos trūkumas, infekcijų protrūkis, amžinas smogas ir dažnos mirtys nuo tuberkuliozės.
Savaime aišku, kad ankštuose ir purvinuose nakvynės namuose kartu su žiurkėmis kiekviename kambaryje susigrūdę po septynis gyveno visuomenės atstumtieji: alkoholikai, sukčiai, vagys, prostitutės... Dar iki maniako pasirodymo Vaitčapelis garsėjo kaip pavojingiausias Londono rajonas. Į kai kuriuos jo kvartalus net policija nekišo nosies. Bet, kad ir kaip keistai skambėtų, žmogžudystės buvo retenybė.
Paslaptinga kraujo ištroškusi žmogysta, kuri XIX amžiaus pabaigoje slankiojo po niūrius Londono lūšnynus ir medžiojo puolusias moteris, daugiau kaip šimtmetį lieka didžiausia serijinių žmogžudysčių mįsle.
Mirtys ūkuose
Kiek būta aukų, tiksliai atsakyti negalėjo net policija. Priimta manyti, kad penkios, nors įvairiu metu bylai priskirta net vienuolika epizodų. Tos penkios moterys nužudytos per du 1888-ųjų mėnesius, dvi iš jų – valandos skirtumu. Dviem nelaimėlėms perrėžtos gerklės,