Šiais laikais, kai kavos gali gauti ant kiekvieno kampo, pabandyk taip paprastai rasti gardžios sriubos. Lietuvos kalinių globos draugijos reabilitacijos centro vadovė Milda BLIUMENZONIENĖ (62) pati juokiasi atkreipusi dėmesį į tokią detalę. Jos namuose visada yra sriubos – gardžios, sočios, guodžiančios.
Sriubą valgyti Milda buvo įpratusi tėvų namuose, karštu maistu augdama mėgavosi ir jos dukra Kotryna, dabar – tarptautinių santykių studentė. „Kai užeidavo dukters draugės, sriubos net į burną neimdavo. Vadinasi, taip šeimoje įpratintos. Gal mes, lietuviai, neturime tokios tradicijos?..“ – svarsto Milda.
Labiausiai ji mėgsta tirštas sriubas, verda barščius, kopūstienę, bulvienę su grybais ar pupelėmis, o jos firminė, galima sakyti, yra žuvienė. Juokiasi išgirdusi iš pardavėjos pastabą, kad katinas labai daug ėda, mat Milda dažnai prašo pasverti lašišų galvų ir karpių pelekų bei uodegų. Katino ji neturi, tiesiog būtent iš kauliukų randasi visas sultinio gerumas.
Milda turi savų virimo triukų, tarkim, į kopūstienę ir barščius nededa bulvių – patiekia jų šaltų prie karštos sriubos. Bulvė – ta daržovė, kuri gali pagreitinti patiekalo rūgimą, o barščius ar kopūstienę gardu pasišildyti ir kitą dieną – pasifermentavusios sriubos būna dar gardesnės.
„Sriuba laikoma ubagų maistu, taip – jas, tirštas, sočias, virdavome mūsų reabilitacijos centre iš to, ko būdavome gavę labdaros. Bet sriuba gali būti ir prabangi – šviesaus gintaro, šviežio medaus ar sviesto spalvos. Man prašmatniausia – baravykų sriuba“, – gardžiai pasakoja Milda.