„Pelėjo ir Melisandos“ atradimas Lina Dambrauskaitė išvyksta į Londono Karališkąją muzikos akademiją

Nuoširdi, tačiau ne naivi, racionali, bet tuo pačiu šiluma ir svajonėmis spinduliuojanti mergina sužavi visus. Šios savybės jai, be abejonės, padeda ne tik kurti įsimintinus personažus, pavyzdžiui, jauno berniuko – Injolio – kovo 22-26 d. Vilnius City Operos „Pelėjo ir Melisandos“ spektakliuose, bet ir įgyvendinti drąsiausias svajones, tarkime, įstoti į Karališkosios muzikos akademijos Londone operos studiją, įveikiant arti 900 kitų kandidatų.

Lina prisipažįsta, jog net jei pirmasis apsilankymas tokioje nepasiekiamoje, prestižinėje vietoje, kaip Karališkoji muzikos akademija, galėjo išgąsdinti, ji pajuto ypatingai jaukią atmosferą. Ją kūrė ne tik atviras dėstytojų, studentų bendravimas, bet ir pastato architektūra: „Atrodo, jog atsidūrei toje angliškoje idilėje, kurią matai filmuose. Ir juk iš tiesų, čia pat už kampo yra ir žymioji Baker gatvė su visa Šerloko Holmso legenda... Žinojau, kokia didelė bus konkurencija, ir apskritai apie šią vietą visuomet galvojau, kaip apie man nepasiekiamą stebuklą. Tačiau viešint akademijos atvirų durų dienose mane sužavėjo jų šilta ir profesionali atmosfera, kurioje galėjau pamatyti daug gražaus darbo. Didžiulį įspūdį paliko ir jų spektaklio repeticijos, vykusios Regent‘s parke esančiame stikliniame pastate. Įsivaizduojate, - studentai dirba, stato operą ir per langus mato gražiausius parko vaizdus, saulę...

Kitas dalykas – aukštas profesionalumo lygis, kurį studentai demonstravo repeticijoje. Operos studijos pastatyme su jais dirbo ne tik režisierius, bet ir keli jo asistentai, dirigentas, judesio specialistė, koncertmeisteris ir spektaklio vadovas. Ir kaip preciziškai kiekvienas jų atliko savo darbą! Pamačius tokią repeticiją supranti, jog ten dirbama kaip tikrame, profesionaliame operos teatre. Kiekvienam studentui yra skiriama 100 procentų dėmesio, o taip pat visi turi savo vokalo dėstytojus, su kuriais nuosekliai ruošia vaidmenis. Iš tiesų tai – daugiau stažuotė, nei studijos, kurių metu dalyvauji 3-4 spektaklių pastatymuose ir tuo pačiu tau skiriama akyla vokalo priežiūra.“

Pasak jaunos solistės, tokia programa tampa lyg saugiu perėjimu į nepriklausomą karjerą, nes kiekvienas čia gauna galimybę ne tik tobulinti savo vokalą, bet ir pratintis prie didžiulio kiekio informacijos, su kuriuo turi susidoroti solistas operos pastatymų metu.

Lina džiaugiasi, jog jai pačiai itin pasisekė su dėstytoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tai – visiems gerai žinoma profesorė Sigutė Stonytė: „Su ja atradau ypatingą ryšį ir man nereikėjo niekur kitur vykti tobulintis, - tik išeiti jos mokyklą. Žinoma, visada žinojau, kad neišvengiamai kada nors važiuosiu svetur pasimokyti, bet apie tai sąmoningai negalvojau anksčiau, nes tai, ką S.Stonytė suteikia, yra ne tik vokalo, bet ir gyvenimo mokykla. Tad perėjimas į kitą pasiruošimo pakopą būtent Londone man atrodė puikiu pasirinkimu, net nemąsčiau apie kitus variantus.

Visgi man reikėjo laiko subręsti ir atsistoti ant savo kojų tam, kad galėčiau išvykti. Kuo daugiau duodi sau laiko, tuo labiau jis atsiperka ir tuo stipresniu tampi. Po to seka kiti kiekvienam dainininkui svarbūs žingsniai, tai – repertuaro pasirinkimas, geros agentūros paieškos, nes netinkamai parinkti vaidmenys ir per didelis krūvis balsui gali visiškai sužlugdyti jauną atlikėją.“

Mergina neslepia, jog be tarptautinės akademijos šlovės, ją įkvėpė ir kitų operos studijoje atsiskleidusių „bohemiečių“ Laurynos Bendžiūnaitės ir Lauros Zigmantaitės pavyzdžiai, kuriuos prisiminė ir patys dėstytojai. Liną taip pat sužavėjo dėstytojų ir studentų bendravimo stilius: „Iš tiesų greitai užmezgamas artimas ir malonus ryšys. Kad ir pranešimas apie tai, kad įstojau. Visai nesitikėjau, kad man asmeniškai paskambins pats operos studijos vadovas, pasveikins, pasakys, kad labai laukia mūsų bendro darbo...“

Kas pasikeitė po to, kai ji sužinojo įstojusi, ar neužaugo sparnai?

Lina išlieka kukli ir nuoširdžiai atsako, jog niekas nepakito, be to, grįžus po stojamųjų jos tvarkaraštis buvo perpildytas darbais, tad net ir galvoti apie kitus, kad ir kokius svarbius, dalykus nebuvo kada. Žinoma, ji meluotų, jei nepripažintų, jog pasitikėjimas savimi išaugo, - juk žymiai platesnio profesionalų rato įvertinimas bet kam yra labai svarbus.

„Taip, aš išvažiuosiu mokytis svetur, bet tai visiškai nekeičia to, kaip aš dirbau, dirbu ir dirbsiu“, - abejonių nepalieka Lina, suprasdama ir pakitusį kai kurių aplinkinių vertinimą, pasak jos, tiek smagų, tiek ir keistą. Ji pasidžiaugia tuo, kad čia, namuose, sulaukė daugybės nuoširdžių sveikinimų.

Tad kaip su tuo visiems gerai pažįstamu noru įrodyti kažką kitiems? Ar dažnai su tuo susiduria Lina ir ar stojimas į prestižinę akademiją nebuvo to dalis?

„Ne, stebėtinai, ne (šypsosi). Galbūt stojamųjų egzaminų antrame ture jau atsirado daugiau azarto, nes žinojau, kad liko tik 30 žmonių, o dainuojant pirmame ture išvis nesitikėjau patekti toliau ir atėjau tiesiog padainuoti, parodyti savo meilę muzikai. Gal tai ir buvo geriausia strategija. Žinau, kad jei pati būčiau komisijoje, norėčiau matyti žmogų, kuris mėgaujasi tuo, ką daro, kuris parodo ne tik technines vokalo galimybes, bet ir savo santykį su muzika bei personažu.

„Įrodinėjimai“ man daugiau siejasi su konkursais bei perklausomis. Tačiau ir jų metu, manau, svarbiausia yra ne įrodyti, o parodyti. Parodyti, kas tu esi ir ką gali, kaip sugebi atsiskleisti, įtikinti, patraukti. Na, o visi mano iki šiol atlikti vaidmenys man siejasi tik su absoliučiu džiaugsmu, tiek Barbarina, Tais, Semelė, Fraskita, ar Injolis „Pelėjuje“, - sako Lina.

Užsiminei apie tai, kas patraukia, pavadinkime juos „žiuri“ akį. Kaip manai, ką tokio transliuoji tu, kas taip traukia kitus? Žinoma, nekalbant apie tavo balsą.

O, tikrai nežinau... Juk nematau ir negirdžiu savęs iš šono, negaliu pasakyti, bet noriu tikėti, kad transliuoju kažką labai teigiamo, nes tai yra mano muzikavimo, dainavimo tikslas. Tikiuosi, jog tai man pavyksta.

Kai padainuoji ir prie tavęs priėjęs žmogus sako, jog tu tapai jo mūza.. Na, tai yra stipru (juokiasi). Man svarbiausia ir maloniausia, kai žmonės sako, jog ne tik gražiai padainavau, gerai atlikau kūrinį, bet iš tiesų paliečiau klausytojų širdis: jie verkė, šypsojosi, juokėsi, atsiminė kažką svarbaus, jiems buvo artima mano interpretacija. Labiausiai džiugu girdėti, kai dėkoja ne tik už tai, kaip tu dainuoji, o ir už tai, ką ištransliuoji.

Pati kartą vienai pianistei, kuri grojo Claude Debussy preliudus, esu pasakiusi, kad norėčiau gyventi tame pasaulyje, kurį ji sukūrė - įvyko tarsi persikėlimas į kitą realybę, į tokį laiką, kur nėra vietos, ar vietą, kurioje nėra laiko... Tai buvo taip paveiku, kad klausantis paleidi visą save, lieki tik tu ir muzika.

Kas gi liko padaryti iki išvykstant į kitą – Londono – pasaulį?

Baigti magistrą! (juokiasi) O iš tiesų, be visų darbų, koncertų ir spektaklių... vasarą pasiliksiu sau ir važiuosiu padirbėti, nes Londone pragyvenimas labai brangus. Kas dar? Visiems brangiems žmonėms pasakyti, kad juos labai myliu ir...

Niekada nebegrįši?

Ne, ne, ne! Kaip tik grįšiu! Tikrai grįšiu. Reikia tą ir pasakyti. Ir kad neliūdėtų. Viską noriu palikti kuo šviesiau ir gražiau.