Taip savo gelbėtojų anūkei prisakė pasaulyje pripažintas, Kelmėje gimęs žydų kilmės rašytojas Icchokas MERAS (1934–2014). Jis pirmasis Lietuvoje pradėjo sovietinėje imperijoje uždraustą Holokausto temą. Meniškai – jaunatviškais apsakymais, suvertais į knygelę „Geltonas lopas“. Tik mažai kas tuomet, 1960-aisiais, įtarė, kad tai – ne jaunuolio išmonė, o autobiografijos epizodai.
Savo kūryboje Icchokas Meras analizavo Holokausto, tragiško Lietuvos žydų likimo, lietuvių ir žydų santykių temas. Ne smerkdamas ar moralizuodamas, o lyg stebėdamas tragiškus įvykius dviejų skirtingų asmenybių rakursu. „Kelmė išmokė mane žvelgti į gyvenimą lietuvio akimis ir neužmiršti, kad esu žydas“, – apie dvilypį pradą, dvejas šaknis, persmelkusias visą kūrybą, sakė rašytojas.
Gražiausiai tai atsiskleidžia jaudinančioje Icchoko Mero kalboje, pasakytoje 1977-aisiais Čikagoje atsiimant Lietuvių rašytojų draugijos premiją: „Matau greta savęs dvi moteris, jums nematomas. Viena – Miriam Merienė, žydė. Ji pagimdė mane ir nuvedė, didžia motiniška meile apgobusi, per ankstyvąją vaikystę, kol kelio neužstojo žvyrduobė. Kita – Bronė Dainauskienė, beraštė lietuvė moteris, šešių vaikų motina. Ji, apglėbusi mane abiem rankom, paslėpė nuo piktų akių, atplėšusi mane nuo žvyrduobės, pagimdė iš naujo septintuoju savo vaiku ir nuvedė paslapčiom tolyn gyvenimu iki ankstyvos jaunystės. Kelmės žvyrduobėj guli motina, pagimdžiusi mane. Kelmėje, septyniasdešimt penkerių metų sulaukusi, gyvena mano antroji motina.“