Pirmą kartą Pijų OPERĄ (22) išgirdau Vilniaus knygų mugėje. Tąkart nenuėjau pažiūrėti jo rekordinės, net dešimt valandų trukusios, repo improvizacijos. Susitikome mudu Anykščiuose, kur nuo scenos jis repavo apie mano kvepalų buteliuką, vėliau dar viename literatūros renginyje – „Poezijos pavasaryje“. Išties labiau nei repas ar freestyle’as mane domina Pijaus požiūris į pasaulį, aplinką, lietuvių kalbą ir gyvenimo poeziją.
Eidama į interviu svarsčiau, kad norėčiau išsiaiškinti, kas tau yra lietuvių kalba.
Įrankis. Vienintelis būdas, kuriuo gebu išreikšti save – kaip kūrėją ir žmogų. Lietuvių kalbą galėčiau įvardyti ir teritorija, kurioje man pavyksta įprasminti savo dienas eilėraščiais ir dainomis. Jokia kita kalba tai padaryti nepavyktų.
Vargu ar repuojantis paauglys taip galvojo?
Slidus klausimas. Augau apsuptas lietuvių kalbos – mama baigusi lietuvių filologijos studijas, močiutė buvo lietuvių kalbos mokytoja. Niekada neturėjau sindromo purtytis to, ką daro tėvai, atvirkščiai – man tai buvo artima. Nuo mažens per kalbą pavykdavo pasiekti savo auditoriją, suburti berniukus darželyje, mokykloje būti kietesniam. Kai prireikdavo, kalba man padėdavo ir išsisukti, ir sukurti įvaizdį. Tik dėl to, kad galėjau gerai operuoti kalba, tapau įdomesniu paaugliu ir pradėjau repuoti.